Hamletas - 4

Tik išlėkęs iš komisariato, pradėjo gaudyti kvapą žurnalistas. Ir čia išgirdo:
- Na, berniuk, matei, ką reiškia dėdžių neklausyti. Ką, ta tumba tau labiau patinka, negu mes?

Turbūt, nereikia nė sakyti, kas stovėjo priešais nustėrusį žurnalistą. Jis jau ruošėsi čia pat vietoje apalpti, kaip staiga išvydo pro šalį praeinantį savo bendradarbį – fotografą Zigmą.

- O! Zigmuli! Sveikas! Ką tu čia dabar veiki?

Šiaip jau Hamletas šito Zigmo nevirškino (kaip ir jis Hamleto), bet dabar jis jam atrodė kaip geriausias draugas pasaulyje.

- Sveikas... - fotografas, rodėsi, susitikimu buvo visiškai nepatenkintas;
- kaip tai “ką veiki”? Aš čia jau penkiolika metų kiekvieną dieną vaikštau. Negi nežinai? Juk aš čia gyvenu.
- Ach, tiesa! Klausyk, Zigmai…
- Hamletai, neturiu dabar kada čia su tavim kalbėtis. Skubu. O ir tavęs, rodosi, laukia.

Trys berniukai tik išsišiepė ir vienu balsu pragydo:
- Laukiam, laukiam.

Čia tai situacija…

- Ei, Zigmuli, juk aš tau 10 Lt skolingas! Kaip galėjau užmiršti?! Eime, atiduosiu!

Zigmas iš kart nušvito tarsi 100 vatų lemputė. Gryna tiesa – Hamletas prieš daug metų iš jo buvo pasiskolinęs 1000 “vagnorėlių”. Tai buvo viena iš daugybės priežasčių, dėl ko jis taip nemėgo to valkatos.

O kas čia dabar? Vienas iš tų berniukų bruka ranką kišenėn ir ištraukia dešimtinę!

- Imk, biče. Mes su juo paskui atsiskaitysim.

Zigmas, niekšas paskutinis, ramių ramiausiai ima pinigus ir:
-O, Hamletai, tu tikras draugas. Na, tai bai!
- Tu irgi… tikras draugas, - šnabžda it vaiduoklis išbalęs Hamletas, - aš to niekuomet neužmiršiu…

Bet didžiausias pasaulyje niekšas nebegirdi šių žodžių – jis jau seniai dingęs!

Nebyli scena – vienišas žurnalistas tarp trijų ambalų. Akyse taip žydra žydra…

- Hamletėli, - švelniai taria vienas, - eime.

Ir jie nueina. “Ką jaučia pasmerktasis mirti” – švyti straipsnio pavadinimas akyse. Tai jau liga. Profesinė.

Ir vėl jie tame pačiame parke. Bet dabar jau visai sutemę – vis tik daug laiko jis praleido tardytojos kabinete…

Vienas “berniukas” švelniai ima drebantį žurnalistą už rankos:
- Tau nešalta, mielasis?

“Kokie jie rūpestingi” - susigraudino Hamletas.

- Mes sušildysim tave, mažyti. Gali nesijaudinti.
- Ne, ne, aš nesijaudinu, - sušnabždėjo “mažytis”.
- Tai puiku. Na, o dabar…

“O kas dabar?” - žaibu trenkė mintis.

- Dėmesio, vaikai, dabar paprašysiu jūsų netriukšmauti! Pasiklausysime naktinių paukščių.

Kas gi čia!? Nustėrę stovėjo tiek “berniukai”, tiek ir Hamletas!!! Čia gi skautai! Su savo vadovu! Mokosi atskirti naktinių paukščių balsus! Dar niekuomet pasaulyje jokiai organizacijai joks žmogus nebuvo jutęs tiek simpatijų ir dėkingumo, kiek šiai juto Hamletas!

- U-u-u-u-u-u-u!!! - tarsi pjaunamas sukliko žurnalistas.
- Koks čia paukštis? - paklausė skautai savo vadovo. Bet šis negalėjo atsakyti – mat buvo nuvirtęs be sąmonės – tiek skyrėsi šis garsas nuo taip jo lauktos lakštingalos!

O “berniukai”? Jų ir pėdos buvo ataušę! Nuo šiol pasaulyje nebuvo kitų trijų žmonių, kurie labiau už viską neapkęstų skautų organizacijos!

Nieko nelaukęs, vaikinas puolė, kur akys mato! Kad tik toliau nuo šios vietos!

Na, ir dienelė. Neduokdie daugiau tokių… Na, nieko – bus nors ką prisiminti.

Vargšas žurnalistas buvo įsitikinęs, kad toji audringa dienelė tuo ir baigėsi. Kaip jis giliai klydo!