Dar kartą apie meilę

Ką tik nulijo šiltas, viską atgaivinantis lietus, todėl ryškioje saulės šviesoje dar žalesni atrodė medžių lapai, dar spalvingesnės gėlės, dar margesnės papūgėlės, kurios šimtais skraidė aplinkui, nuspalvindamos dangų žydromis, geltonomis ir žaliomis ugnelėmis. Mažasis kivis pakraipė galvelę, pakilnojo sparnus ir pavydžiai pažvelgė aukštyn į spalvotus papūgėlių debesis. Jam nelemta taip skraidyti, taip čirškauti, taip spindėti. Liūdnasis paukštelis visai neišvaizdus: maža galvelė, trumpos kreivos kojos, blankios, mažai nuo žemės spalvos besiskiriančios plunksnos. Ir vardas kažkoks nevykęs – Kivis. O taip norėtųsi pasivadinti kokiu nors skambiu, gerai įsimenančiu vardu. Pavyzdžiui, visai gerai skambėtų Albertas arba Alfredas... Taip, Alfredas... Jeigu jis pasikeistų vardą, gal ir jo gyvenimas pasikeistų?
Kivis turi mažą kvepalų parduotuvėlę. Čia jis nuo ryto iki vakaro pilsto į buteliukus įvairiausias gėlių esencijas ir maišo kvapus. Čia jis priiminėja visas apylinkės poniutes, tupinėja apie jas, giria jų ekstravagantiškas šukuosenas, plunksnų spalvas, klausosi paskalų ir stengiasi įsiūlyti kokį nors naują kremą, blizgesį plunksnoms ar prabangaus aromato kvepalus. Štai tik vakar jis sukūrė naują kvapą, kurį pavadino „Purpurinis dangus“, o etiketės kamputyje kukliai buvo užrašęs „Kivio kvapų pasaulis“. Dabar gi ryžtingai ištaisė užrašą į daug šaunesnį: „Alfredo kvapų imperija“ ir pastatė buteliuką pačioje matomiausioje vietoje.
Pasigrožėjęs skambiu pavadinimu, atkimšo ir įkvėpė saldų, svaiginantį aromatą. Gaila, kad niekas tinkamai neįvertins jo kūrinio... Bet argi tai svarbu? Juk Alfredas norėtų, kad jo parduotuvėlėje apsilankytų ta vienintelė, ta žavingoji, kad pas jį nors akimirkai užsuktų Gražuolė. Tai jai jis sukūrė šiuos kvepalus, tai jai jis pagamino visus plunksnų dažus ir kremus. Bet ji gražiausia iš paukščių ir jai nereikia nei Alfredo kremų, nei jo tepalų, nei jo kvepalų. Jai nereikia nė Alfredo...
Kai paukštelis užrašė savo naują, skambų vardą ant paskutinio kremo indelio, kai šimtą dešimtą kartą atsiduso ir pauostė naujųjų kvepalų, parduotuvėlės duris pravėrė elegantiška papūgų porelė.
-  Taip seniai buvome pas jus užsukę, pone Kivi.
- Alfredas. Vadinkite mane Alfredu, - kukliai tarstelėjo naujojo vardo savininkas.
Papūgėlės susižvalgė ir supratingai sučirškė:
- Taip, taip. Žinoma, žinoma. Keisti vardą dabar taip madinga. Beveik taip pat, kaip keisti šukuoseną ar plunksnų spalvą. Ar žinojote, kad mūsų kaimynė Rozetė kažkada vadinosi tiesiog Berta, bet dabartinis jos vardas daug skambesnis. Jums taip pat labiau tinka Alfredas. Tiesa, brangusis?
- Taip, taip. Žinoma, žinoma. Tu kaip visada teisi, meilute.
- Alfredai, kanarėlės taip išgyrė jūsų blizgesį plunksnoms, kad ir mes nusprendėme pabandyti. Ar taip, brangusis?
- Taip, taip. Žinoma, žinoma, meilute. Kaip manai, gal šito blizgesio reikėtų pasiūlyti Gražuolei?
- Kaip gerai tu sumanei, brangusis. Ar žinojote, Alfredai, kad rojaus paukštė Gražuolė susirgo kažkokia nežinoma liga? Jos plunksnos nušiuro, prarado blizgesį ir nuostabias spalvas, todėl vargšelė niekur nebeina iš namų, niekam nesirodo. Jos vietoje aš irgi taip daryčiau. Kokia gėda turėti tokias neišvaizdžias plunksnas. Mes paimsime, Alfredai, du indelius blizgesio plunksnoms. Juk taip, brangusis? – čiauškėdamos ir aptarinėdamos pirkinį papūgėlės greitai tirpo dangaus mėlyje.
Alfredui staiga pasirodė, kad žemė slysta iš po kojų, kad danguje šviečia dvi saulės, kad atėjo ilgai laukta diena. Štai pagaliau jis reikalingas Gražuolei. Jis sukurs tokį tepalą plunksnoms, kuris bus skirtas jai vienai. Jis supils skystį į prabangų buteliuką ir nuneš Gražuolei, tada gal rojaus paukštė pamils mažą, liūdnos išvaizdos paukštelį, gal ...
Penkias dienas Alfredas praleido užsidaręs savo parduotuvėlėje. Jis užmiršo viską pasaulyje. Jis užmiršo, kad yra diena ir naktis, kad kartais reikia pavalgyti ir numigti. Alfredas galvojo tik apie ją, įsivaizdavo, kaip jiedu susitinka, kaip jis įteikia Gražuolei savo stebuklingą tepalą, o ji dėkoja ir galbūt net pabučiuoja jį.  Kuo daugiau jis mąstė, tuo labiau jaudinosi. Kuo ilgiau dirbo, tuo labiau jautėsi pavargęs ir neišvaizdus, tačiau vis labiau tikėjo savo kūrinio stebuklinga galia. Šeštąją dieną Alfredas išvargęs, bet laimingas jau žingsniavo pas savo Gražuolę nešinas buteliuku, kuriame slypėjo didingiausias jo viso gyvenimo kūrinys – „Meilės eliksyras“. Štai jau beveik atėjo... reikia tik praskleisti šakas ir Alfredas išvys savo meilę ir išgydys ją.
- Aš tokia laiminga, kad jūs laiku pasirodėte, - išgirdo Alfredas, o jo širdis iš netikėtumo ir laimės slystelėjo į papilvę.
- O nedėkokite. Pasitarnauti jums vienas malonumas, - pasigirdo dar vienas balsas. – Galbūt dabar, kai saulės vonios atgaivino ankstesnį jūsų žavesį, mes galėsime kartu papietauti.
- Net neabejokite. Aš dėkinga jums už puikų patarimą ir mielai papietausiu su jumis.
Alfredas klausėsi  iš už tankios lapijos sklindančių balsų, o praskleidęs šakas išvydo siaubingą reginį. Jo širdelė akimirkai nustojo plakusi. Prieš paukštelio akis iškilo didžiulis medis visiškai plikomis šakomis, o ant vienos šakos susiglaudę tupėjo du rojaus paukščiai. Alfredui pasirodė, kad visas kūnas tapo tarsi vatinis, kad protas ir širdis jo nebeklauso. Buteliukas išslydo ir atsitrenkęs į žemę sudužo, paskleisdamas aplinkui svaiginantį meilės aromatą. Žavingieji paukščiai susižvalgė, sulinksėjo galvomis ir išskleidė ryškiaspalves plunksnų vėduokles. Gražuolė jausmingai palinko prie savo draugo ir švelniai prigludo jam prie krūtinės. Mažo ir liūdno paukštelio jie net nepastebėjo.