tylu ir laikas
nusiraivęs stingsta
toks vienišas peizažas
atpažįstama tyla
ir nežinau kada
susikaupė tiek žingsnių
ir šitiek liūdesio
iš kur
kiemais ateinančio
kada įšokt į sapną reikia
kaip nuvalyt elegiją
nuo veido tik išgirdus
ketvirtą metų laiką
tykant balkone
paklodę rūko nusitvėręs
nepakabins
ar nepaklos
juk viena
juodume grindų
ir šitiek
liūdesio visur