Hamletas - 3

- A!- galų gale atsigavo žurnalistas,- taip? Na, ką gi – jei taip, tai taip, - ir taip pat puolė nusirenginėti. Viskas klojosi kuo puikiausiai, kol kažkas didelis, tamsus ir sunkus neužkrito ant Hamleto galvos. Jis parkrito ant grindų, stengdamasis išsipainioti iš to baisiojo daikto, kol galų gale pasijuto bestovįs (tiksliau, pastatytas) ir sunkiai begaudantis kvapą. Nuostabioji tardytoja tik šypsojosi:
- Atleisk, mielasis – aš netyčia ant tavęs savo kelnaites užmečiau…

Kelnaites? Hamletui net mintyse liežuvis neapsivertė pavadinti šitų… na, kaip juos… kūno pridengimo priemonių… kelnaitėmis. Jis nužvelgė jau apsinuoginusią moteriškę, lyg pirmą sykį į ją žiūrėdamas. Galų gale, taip ir buvo – juk nuogą ją tikrai pirmą sykį matė. Nes jeigu būtų jau kada nors anksčiau matęs, tai tikrai tikrai būtų prisiminęs, kasnakt būtų sapnavęs. Je… Vienu žvilgsniu ir neaprėpsi… Tai… nuo kur pradėsim?

Tarsi atspėjusi jo mintis, tardytoja tarė:
- Pirmyn, mielasis, - ir atsigulė aukštielninka čia pat, ant kilimo, - pradėk gi.

Hamletas atsiduso lyg alpinistas prieš Everesto šturmą ir… ką jūs galvojate? - nagi ėmė ir užsilipo ant viršaus. Jam beropojant, viena koja prasmego kažkur giliai, kur buvo šilta ir drėgna.

- O!.. - sustaugė moteriškė, - o!.. dar, dar! O, kaip gera!

Hamletas pasimetęs sustingo. Ką reiškia “dar”? juk jis net nepradėjo. Ir čia jis suvokė savo tikrąją padėtį. Kraujas gyslose užšalo. Ir pajuto milžinišką jėgą, traukiančią, siurbiančią jį gilyn, į raudonąją prarają! Dar ne iki galo suvokdamas, kas iš tikro čia dedasi, Hamletas instinktyviai priešinosi, daužėsi, kapanojosi, bet karštoji pelkė jį tik labiau ir labiau siurbė! O siaube! Tokios mirties jis niekam nebūtų linkėjęs! Bet galų gale tai simboliška – iš kur atėjęs, ten ir sugrįši – straipsnis tokiu pavadinimu šmėkščiojo vargšo vaikino galvoje.

Nė pats nepajuto, kaip išsikapanojo lauk. O gal nuostabioji tardytoja pasigailėjo jo ir ištraukė. Na, dabar tai nebesvarbu. Svarbiausia, kad jis gyvas ir sveikas.

Moteris dar gulėjo ant kilimo, neatgaudama kvapo, jos krūtinė kilnojosi tarsi kompresorius, o šviesus plaukų kuokštas tarpukojyje virpėjo tarsi įelektrintas. Atsigavusi ji apsivertė antraip – grindys besiverčiant suvirpėjo lyg per žemės drebėjimą, ir ji sududeno:
- O dabar iš kitos pusės.

Hamletas nejudėjo. Bet, išgirdęs griausmingą “Na?!”, nė nepajuto, kaip užšoko ant nugaros – lyg kaubojus ant žirgo. Bet, mato Viešpats, nė vienas raitelis dar nebuvo turėjęs tokio “žirgo”!

Užpakalio anga, žinoma, nebuvo tokia milžiniška, kaip anoji, bet… erdvės čia buvo daugiau negu pakankamai. Kadangi čia viskas vyko saugiai, Hamletas netgi pradėjo jausti pasitenkinimą. Jis pabandė rankomis apglėbti savo partnerę, bet netrukus metė šį bergždžią užsiėmimą.

Jau buvo netoli orgazmo, kaip sukliko staiga vaikinas nuo beprotiško skausmo – užpakalio raumenys staiga susitraukė, veikdami tuo pačiu principu, kaip giljotina!

- Paleisk! - kaukė vargšas žurnalistas. Moteriškė, žinoma, nė nebandė klausyti – juk ji tuo metu juto orgazmą. Visa laimė, kad jis truko neilgai, ir geležiniai raumenys po truputį atsileido. Kaip kulka šovė Hamletas į šalį! Jis parkrito ant grindų (jau kelintą sykį šiame kabinete!) ir dar ilgokai raitėsi, kol skausmas po truputį atlėgo. Kurį laiką dar pasėdėjo kampe, nedrįsdamas net žvilgtelėti į savo brangenybę. Galų gale, sukaupęs visą ryžtą, pažiūrėjo ir… ir… ogi nieko tokio. Žinoma, JIS buvo ištįsęs ir ištinęs, bet galų gale – JIS BUVO! Jis nenutrūko, nesusitraiškė, nebuvo taip sumaitotas, kad to pasėkoje žurnalistui nebūtų buvę nieko kito daryti, kaip tik pradėti rašyti memuarus apie savo audringą jaunystę. Uf…

Tardytoja jau buvo pasirengusi. Ji žiūrėjo, kaip grabalioja savo drabužius tardomasis, ir galų gale pratarė:
- Taip… pilieti Hamletai… Sunkus čia procesas… Jums dar teks ne vieną sykį ateiti į apklausą.

Žurnalistui tik akyse aptemo:
- O… kiek… kiek metų galiu gauti, jeigu… jeigu neatvyksiu į apklausą?
- Iki penkiolikos! - kaip kirviu nukirto griežtoji tardytoja, - ir ne mažiau!
- Nu… tai… tada… gerai… - šiaip ne taip išstenėjo vargšas Hamletas.
- Na ir puiku. Mano mielasis.

Hamletui tik plaukai piestu stojosi, girdint iš jos lūpų “mielasis”.