Mandagumo mokykla

Saulė pakilo labai aukštai. Jos spinduliai įkaitino smėlį ir pilkus piramidžių akmenis. Žmonės dangstėsi galvas skrybėlėmis, turbanais ir slėpėsi nuo nepakeliamo karščio spalvingose palapinėse. Rodėsi, kad šiuo metu ištuštėjo visa dykuma. Tačiau tolumoje per įkaitusį dykumos smėlį traukė du kupranugariai, mama ir sūnus. Keistai vieniši ir pavargę atrodė šie du keliautojai.
-Aš nenoriu... Aš niekur neisiu... Noriu namo, - zirzė kupranugariukas. - Paleisk mane, noriu grįžti atgal...
-Per vėlu. Aš apsisprendžiau, atiduosiu tave į Mandagumo mokyklą. Ten tai sužinosi, iš kur kupranugario kupra dygsta.
-Aš atsiprašau, mama. Daugiau taip nedarysiu. Paaažaaaduuu, - užbliovė mažylis, tačiau mama tik tvirčiau suspaudė pavadėlį ir truktelėjo sūnų į save.
-Kiek kartų tau aiškinau, kaip turi elgtis geras kupranugaris, o tu manęs neklausei. Kodėl įspyrei tam garbingam ponui su didžiuliu lagaminu?
-Tai kad jis tą lagaminą norėjo užkrauti man ant kupros. Ar aš koks mulas, kad tampyčiau nešulius?
-O kodėl sugriovei melionų pardavėjo palapinę? - dar stipriau truktelėjo pavadėlį mama.
-Aaaš daauugiaauu taaip needaaryysiuuu, - visu garsu subliovė sūnus, tačiau jo verksmų mama nesiklausė.
-O kodėl apspjaudei turistus prie piramidžių?
-Jie norėjo su manimi nusifotografuoti, ooo aaaš nenooorėėjauuu...
-Visą sveikatą man atėmei, visus nervus išgadinai. Visas jėgas išeikvojau, mėgindama tave išauklėti, - bambėjo mama kupranugarė, tempdama paskui save ašaromis apsipylusį sūnų. – Gerai, kad asilienė papasakojo apie Mandagumo mokyklą, atiduosiu tave griežtiems mokytojams, o jie tai jau padarys iš tavęs tikrą kupranugarį...
Dykumos saulė svilino vis karščiau ir karščiau, kupranugariai pavargo, tačiau vis tiek keliavo pirmyn. Kai kupranugariukas visai pailso ir  nustojo verkti bei spyriotis, o mama liovėsi bambėti, kai atrodė, jog saulė, svilinantis karštis ir troškulys jau įveiks liūdnus keliautojus, tolumoje pasirodė žalia oazė.
Abu kupranugariai minutei stabtelėjo ir susimąstė. Kupranugariukas galvojo apie mokslų sunkumus ir piktus mokytojus, mamai gi gailestis akimirkai suspaudė širdį ir ji net pamąstė, ar nereikėtų grįžti namo, tačiau prisiminė visus vargus, patirtus auklėjant neklusnų sūnų, ir ryžtingai truktelėjo pavadėlį.
Priešais išvargusių keliautojų akis atsivėrė nepaprastas vaizdas. Aukštos palmės sūpavo ant galingų šakų didelius ir kvapnius vaisius, žalioje žolėje čiurleno gausybė vėsių upokšnių, čirškė žiogai ir čiulbėjo paukščiai. Nustebę kupranugariai net nepajuto, kai prie jų priėjo baltai apsirengę žmonės ir nusivedė mamą ir sūnų į skirtingas puses.
Mama kupranugarė atsitokėjo tik jaukioje pavėsinėje, kur prie staliukų sėdėjo ir ramiai gurkšnojo šaltus kokteilius bei vaisių sultis daugybė kupranugarių mamų. Išvargusiai kupranugarei taip pat buvo pasiūlyta gaivinančio gėrimo. „Turbūt ne čia pataikėme“, -pamanė mama kupranugarė, siurbčiodama gėrimą. - Reikėtų ir sūnui nunešti atsigerti. “ Šalia sėdinti nebejauna kupranugarė lyg supratusi naujokės mintis paskubėjo ją nuraminti:
-Nepergyvenk, tavo vaikeliu gerai pasirūpins.
Tuo tarpu neklusnusis kupranugariukas kitoje pavėsinėje su pasigardžiavimu šlamštė vaisinius ledus. Jam atnešė didžiulę, piramidę primenančią ledų porciją, kuri akimirksniu pradingo kupranugariuko pilve. „Turbūt dabar pertrauka, baisieji mokytojai ateis vėliau“- pamanė kupranugariukas ir liuoktelėjo į fontaną, kuriame jau šokinėjo ir krykštavo daugybė mažųjų mokinių. Jie maudėsi fontane, žaidė linksmus žaidimus ir linksmai juokėsi.
Pasibaigus pertraukai mama ir sūnus susitiko Mandagumo klasėje.
-Ar ir mamos turi mokytis? - nustebo kupranugarė.
Patvirtindami jos spėliojimus į klasę įėjo baltai apsirengę mokytojai ir pamoka prasidėjo. Kupranugarėms ir kupranugariukams buvo išdalinti gelsvo pergamento ritinėliai, į kuriuos jie užsirašė taisykles: „Svilinant karštai dykumos saulei būtina nešioti galvos apdangalus. Visuomet turėkite su savimi vandens atsargų. “ Savo ritinėliuose mamos dar užsirašė: „Visada rūpinkitės savo vaikais ir juos labai mylėkite“. Kupranugariukai gi iškeverzojo: „Visada klausykite savo mamų ir jas labai mylėkite“. Mama ir sūnus pasižiūrėjo vienas į kitą ir nusišypsojo.