[kai visi ruošėsi dar vienam renginiui.
kai aš rūsyje paišiau vėliavas, tu sėdėjai nudrengtam fotelyje ir rūkei,
o ore kybojo geliančios tavo mintys. ]
Tylūs krumpliai vis remias į barzdą,
Ant taškuotų grindų aš šešėlius smaigstau
tavo žvilgsnių - nekalbintų sielų,
O tu man, gal grindim: „žinai, paskendau“.
Kai tyli taip ir žemę badai,
Aš virpėjimais oro kvėpuoju.
Rodos tuolaik negimsta vaikai,
Net minučių senatvė sustoja.
Cigaretė neglostoma tirpsta
Tavo akys į žemę, dangun - klausimai.
Aš ir šąlantys pirštai jau Alpes pasiekėm:
Išretėjo deguonis ir liejas vaizdai...
--------------------------------------------------
Ant rodyklių - pelenų trupiniai
Ir penkta nešokdinta sutirpsta.
Tavo skausmo akli raibuliai
Į taškus subėga ir
t v i n s t a
taškai po mūs drebančiom kojom
Jau užsėmė batus - o plaukti nemoku!
Ir nugramdytom sienom laipiot nemoku
kai jom driekias tavi ilgesiai
Apskritai visą dirbtuvę pilką lyg šmėklos
Smaugia dilgantys žvilgsnių aidai.
Žinai, taip ir skęstu kartu su tavim.