Trys Moiros, likimus kai verpė,
supynė mudviem paskirtas gijas,
tur būt gerokai paragavę vyno,
sumaišė jos metus ir laiką, ir spalvas.
Nukrito tai kaip žvaigždžių dulkės,
tarsi iš kosmoso atėjusi šviesa,
atsiradai lyg burtų lazdele pamojus,
tapai brangiausia man ir artima.
Dienos šviesoj nežvelki iš arti,
priglausk prie mano veido delną,
išlyginki raukšles, užmerk akis,
nakties tyloj atrasi mane jauną.
Sapnuos, visuos spalvotuose sapnuos,
glaudžiu aš tavo kūną liauną,
atsibundu ir į save dairaus,
nejaugi būsiu visad jaunas.
Jei leistų pasirinkti, tai prašau
Likimo Deivių daugiau nesuklysti,
gyvybės siūlą trumpą duot
mainais į amžiną jaunystę.