Praeina arba Žvejojant gyvenimo jūroj

  Jis sėdėjo ant skylėtos, senokai dažytos taburetės. Žvejo galva, papuošta žilais plaukais, vos pastebimai lingavo. Iš tamsių kambario kampų niūriai kyšojo šaltis. Sąmonė nebesipriešino prisiminimams...
  Tamsus, apsiniaukęs dangus; juodos, žaibo šviesoje metalu švytinčios bangos... Vanduo plūsta iš visur... Vanduo plūsta iš niekur. Jų barkasas... juodųjų milžinų aptręšęs žaisliukas, inkščiantis visu savo mediniu kūneliu... Inkščiantis "Jūrų erelis"... Žvejo veide, apipiltam sūriu tamsiu vandeniu, krištolu sužibėjo ašaros... Jūrų vilkas, šauniausias kaimo žvejas... Atimta viltis, teisė į gyvenimą, draugai...Skendo... Skendo, nepagavę nei Laimės, nei Ramybės. Beprasmybė užvaldė pasaulį. Per bangas iš tolumos atžingsniuodavo Ji...
  Žvejo galva sužibėjo auksu. Jis tyliai pažiūrėjo pro langą, kur iš jūros gelmių ramiai kilo saulė... Ant stalo laukė karšta vakarienė.