Laikas

  Viešpatie, kaip tamsu... Medžiai, krūmai... viskas susiliejo į nesibaigiantį chaosą... Bet... Viskas priešaky. Aišku. Reikia eiti... Aš jiems parodysiu! Štai šviesa. Miškas retėja. Atrodo suradau kelia... Valio! Taip, tai bėgiai... Na, ką aš sakiau?! Aš jaunas ir kietas. Kas ten per kirmėlė? Traukinys? Atrodo išties kažkoks traukpalaikis... Nieko, dar toli. Bėgsiu tiesiai.
  ...Jau tiek laiko einu... Kur šitie bėgiai veda?.. Ar tikslas jau arti? Dieve, kaip norėčiau pailsėti miško šiltam šešėlyje... Vėjas, šaltas ir lipšnus vėjas. Nei medžių, nei žolės... Nieko. Šlykštu. Alkis pjauna pilvą.
  ...Viskas. Nebegaliu daugiau... šliaužt... Plieniniame, iššlifuotame bėgyje, lyg veidrodyje raukšlėta fizionomija. Baltu plauku sruoga ant kaktos... kaip balta vėliava... Veidas dreba... Bet juk aš nedrebu. Kodėl tada?.. Tai dreba jie, bėgiai. Vibruoja! Negali būti. Jis buvo taip toli... Neeeee!!!