niekieno žemė

Kaimynas Prišmontas nušvitus
vynioja aplink koją autą
ir savo bėrį pakinkytą
jau suka apie mūsų lauką.

Guvus senukas ant naujų guminių
rasos lašai kaip perlai nusagstyti,
ateina, sveikinasi tėvas su kaimynu
ir viskas vyksta taip kaip turi vykti.

Žygiuoja Prišmontas – tik veda arklį,
o tėvas duria geležį ir žioja
sumintą, rudą žemės rėžį,
kanopų ir kaimyno kojų.

Kai vyksta darbas tėvas nenutyli
savų kelionių lyg iš pasakų senų
ir sminga Praniui šypsena į gylį
ir jis prabliūva bronchiniu juoku.

Taip juoktis galima vedžiojant bėrį
ir tik ne kai bala ant nugaros,
kaimynas eina prie šturvalo ir už gėrį 
ir už gražius žodžius dienos.

Dabar jau greit nes tiek to ir telikę
a! dar akmuo padaro keletą punktyrų,
bet nėra to kas būtų neįvykę
ne! jūs tik pažiūrėkit galas armatūros!

Tik pažiūrėkit – galas armatūros –
suplėšytas dar blizgantis guminis.
Ranka iškelta. Darbas stoja. Sustojimas?
Bet kokiu rakursu bežiūrint bus muštynės.

Na taip niekingas piktas gelžgalys
taip tėvas tarė veiksmą žaizdai gyti,
ši žemė niekad mums nepriklausys,
ir jiedu juokias juokias kaip vaikystėj.