Alisija mokosi žaisti degtukais

Alisija rami. Pasilenkusi žiūri į blėstančią židinio ugnį. Ji ne viena. Ant sienos kabo veidrodis, atkartojantis kiekvieną (net ir menkiausią) jos judesį. Juodi plaukų kaspinai susitaršiusiose vaikiškose garbanose, žavinga šypsena naivaus vaiko veide... Yra ir kita Alisija. Kitokia. Suirūpinusiu veidu, suskeldėjusiomis lūpomis, užgesusiomis akimis. Pasiilgusiu žvilgsniu žvelgianti į mažą nerūpestingą mergaitę, pučiančią žvakutes ant smėlinio torto netikro gimtadienio proga. "Alisija, nežaisk su degtukais!" - sakydavo tėtis. O juk buvo ir kitokių dienų. Būdavo, kad lyja ištisą savaitę ir tėtis pritrūkdavo cigarečių. Tada jis pasikviesdavo Alisiją ir prašydavo, kad ši nubėgtų į parduotuvę. "Tėti, nežaisk su degtukais!" - sakydavo Alisija. O štai kartais apsiniaukdavo ir ilgos laidotuvių procesijos toldavo kapinių link. Alisijai į rankas įbrukdavo žvakę ir dėžutę degtukų. "Uždek" - sakydavo. Alisija žinojo, kad kai kas miršta, tada su degtukais galima žaisti iki valios. Tik labai jau keistas buvo tas žaidimas. Kartą Alisija paklausė tėčio: "Ar kai žaidi su degtukais, kažkas miršta?" Tevas papurtė galvą: "Ne. Tai greičiau...atvirkštinis procesas". Vadinasi, norint žaisti degtukais, reikia palaukti, kol kas nors numirs...
Alisija užsimerkė. Liepsnos liežuviai pagavo juodus kaspinus, sekmadieninės suknelės skvernus, švelnias vaikiškas garbanas... Ji atsistojo, paskutinį kartą pažvelgė į liepsnojantį mergaitės atvaizdą ir uždengė veidrodį tamsia skraiste. Po to užpūtė žvakes. "Labanakt, tėti. Alisija nebežais degtukais. Jau nebe..."