apie vandenį~

Mažas, mažytis apvalus Taškelis svirduliuoja  ledu padengtoje žaidimų aikštelėje, palei gaublį. Iš smėlio dėžės sklinda šviežio šuns kakučio dvokas. Mama sako, kad kai pašąla, pasninga – būna gerai ir gaivu! Ir sako, kad rojus, va, dabar, tokios pamirštos aikštelės -gyvūnams be vietos. Taškelis it lunatikas. Ligi pat akių apmūturiuotas spalvotos mocheros šaliku, kuri jam bekvėpuojant kimba prie bėgančio slogučio. O tapusi drėgna ir šilta, veliasi ant balkšvo liežuvio. Ir tas Taškelio pavasario mėlynos kombinezonas ir šlapimo spalvos aulinukai su antimi, rodos – narvas be vietos pajudėti. Tarytum motina iš Holivudo žvaigždžių galerijos  būtų pavogusi gremėzdiško sudėjimo vaškini vyrą. Įgrūdusi  bagažinėn (kur vaškinis superherojus neteko plaštakos) ir nuvežusi į kvartalą žydintį čigonių sijonais. Pas sena žyniuonę, usūrinio šuns veidu, kuri apgraibomis pačiupinėjusi Herojų, iš jo galingo užanties, ištraukė šiugždantį aprėdą prikimštą baldinio paralono ir  nugaišusių kaimo žąsų plunksnų. It metalu sudaigstytą, žymiai per ankštą, lyg kitam pasiūtą. Panašiai jaučiuosi aš, apsivilkusi savo geltona, it mėnuliai pasakų iliustracijose megztinį su petukais. Varžantį mane penelyg plačiomis, lyg apsiniaukusio dangaus  skliautai, sunkių virvinių siūlų rankovėmis. Ir žinau, petukai jau nemadingi, kaip ir tos trikampės moterys, pilkais it betonas lietpalčiais. Tačiau man, atrodo, kad tokie aprėdai gelbsti mano kreivą laikyseną. Ir su tokiais plačiais, kone vyriškais pečiais, atrodau tarsi būčiau visą amžinybę lankiusi plaukimą. O iš tikro net plaukti nemoku. Atrodo, tarsi būčiau plaukiojusi ištisas dienas krištoliniuose baseinuose, nuo kurių chloruoto vandens tapau nevaisinga. Paskui metų metais neišlipdavavusi iš upių ir ežerų, pavasarį ir rudenį visiskai skirtingų spalvų vandens. Galu gale apsitraukusi žvynais pavirsčiau undine. Sena, nuo vandens išbrinkusiu, tirštu it košė veidu ir niekada neregėjusia savo atspindžio, nes manieji vandenys buvę pernelyg tamsūs. O praplaukiančios guminės valtys mane pamačiusios, skęsdamos grimztų glitniuose vandens lelijų delnuose. It prabangūs laivai vaiduokliai, su gražiausiomis pasaulio moterimis ir galantiškiausiais vyrais. Ir tie rusai brakonieriai laidytų į mane buteliais. Nes ne to jie čia susirinko. Tęstusi šitai, kol vandenys išsektų ir likčiau viena, sena kaip pasaulis, uždust klampiame smėlyje, besispardanti žuvies uodega, aplipusia gintarais ir kriauklėmis. Paskui, visa, kūnu ir plaukais suvešėčiau švendrėmis, kurios suptusi vėjyje tampydamos iš paskos – irstančią mane. Sujaukdamos visą, kaip tūkstančius pienių pūkų audroje. Vėlyva vasarą ateitų berniukai ieškoti sliekų. Motinos sektų dukroms pasakas apie kadaise išdžiuvusius drumzlinus vandenis. O šios naktimis bijotų undinės, pasak liaudies dainių - vedama savo didžiulės rūstybės: viską išgėrusią. Žiemą žmonės krupščiai išlaužytų švendrių lauką ir jomis apkamšytų stogus – savo namams. Visai kitokiems nei manieji. Paskendę žalioje miesto sutemoje, tarp garajuončių fabrikų bokštų, kurie pasak mero skelbia gerą žinią. O Darbininkų sąjunga „Krikščionys“ vis streikuoja. Neva šitiek paskendę darbuose, kad nebera laiko nei prisigerti. Mano namai. Mano violetinės sienos, seni apmusiję šviestuvai ir vinilų prikrautas tamsus kampas. Puodelių „Maskva“ kolekcija ir septyni mediniai drambliai prie durų. Mano rytietiškas baldakimas virš lovos ir gausybe senovinių pagalvių. Mama sako, kad tuomet neišsimiegu ir gali skaudėti kaklą, ir, kad baldakimas (kuris iš tikrųjų tėra prikaltas prie lubų saris) gali naktį nukristi man ant galvos, o tada aš uždusiu. Šalia yra piercingo salonas, aplink kurį vis mindžikuoja išprotėję neformalai, kuriems vis negana. Mama sako, kad tokie žmonės turi nepilnavertiškumo kompleksą, kaip ir moterys dažančios žilus plaukus. Man iš dešinės niekam nereikalingas apleistas parkas, jame ir yra apleistoji žaidimų aikštelė, kurioje žaidžia apleisti vaikai, iš antro aukšto palėpes žiūrint – apleisti Taškeliai. Parke dabar medžių, kaip miške. Ir visur labai daug juodai mėlynų varnų. Ištisus metus. Jos apšika mano langus pro kuriuos ir stebiu parką, kaip kokį negyvenamą namą, niekam nepriklausantį, o kartu ir visų prašalaičių. Taigi, kasdien valau langus, kruoščiai ir su meile. Mama sako, kad vieną dieną pratrinsiu stikle didžiulę skylę. Vieną rytą, kai smarkus lietus suplake visas išmatas ant lango į tirštą visumą, net buvau pradėjusi manyti, kad gyvenimas už lango – vienas šūdas. Tada isivedžiau namie internetą ir ėmiau rašinėti skundus valdžiai į e-mailą, kad iššaudytų tuos pragaro paukštukus. Tačiau susibūrė, kažkoks varnų mylėtojų klubas „Varniena“. O mano kaimynė, save vadinanti Cukraus Vata, pagrąsino, kad suspardys mane. Nes tik varnos, jos, pradedančiosios shyzos poetės mūzos. Ir nežinia kuriame lizde perisi tryliktas brolis juodvarniu lakstysiąs ir pasaulį gelbėsiąs. Taip viskas ir nurimo. Varnos iškapojo „Varnienos“ klubo nariams akis, o Cukraus Vatą recenzistai sumalė į Miltus. Taškelio nebėra. Nebėra Taškelio, kurį buvo apsivilkę jo rubai, o ne jis juos. Ir aš visada, labiau savimi pasitikiu, kai atrodau tuo kuo nesu. Tik tolumoje kažkoks vienišas girtuoklis prišąlusiu prie gaublio liežuviu meldžia savo Dievo –pasigailėjimo. Rusvi jo vilnoniai drabužiai, garbanoti plaukai (galėtų būti virtuvinė šluota, kurioje vakarais, knibždėte knibždėtų pelių, susigundžiųsių puota, tarp riebaluotų šerių, pilnų trupinių); įsistebeilijus – tarytum, purvina dėmė, apsnigto parko fone. It senos, bedantės rašytojos netyčia (niekas netūrėtų sužinoti) išspjauta kapučino kava ant dar švaraus rankraščio lapo, kuriame gims painus detektyvas, kuriam ji niekaip negalės sugalvoti pabaigos. Televizorius sako, kad baigėsi šalčiausia šio šimtmečio žiema, o rytoj prasideda pavasaris, kurio metu gimstamumas mūsų planetoje didžiausias. Mama sako, kad rytoj nutirps sniegas, užtvins kaimų keliai, ledonešiai nukirs neatsargioms gulbėms kaklus ir iš po pusnynų išnirs daugybė pražuvėlių lavonų. Šį rytą pirma pavasario diena. Šį rytą uždarė piercingo saloną, nes kažkoks vaikinas ten užsikrėtė ŽIV. Šis rytas šalčiausias šį šimtmetį. Šį rytą varnos ant plikų šakų sustingo į ledą, ir dabar tas didžiulis parkas, it nesuskaičiuojama, skulptūrų iš ledo paroda.


O dabar einu  valyti langų.