Hamletas - 2

Bet vaikinui buvo maža. Netrukus sėklos rezervuaras vėl prisipildė ir grąsinosi per jėgą išsiveržti į laisvę. Ką čia dar išpisus?!

- Labas vakaras, berniuk,- išgirdo Hamletas. Jis atsisuko ir išvydo tai, ką tikrai mažų mažiausiai būtų norėjęs pamatyti – tris vyrukus dailiai sulaižytais plaukais ir stambiais užpakaliais.
- Labas... - pravebleno žurnalistas. Jam jau vaidenosi kito straipsnio pavadinimas, kurį parašys, deja, jau kitas žurnalistas: “Žiauriai išprievartautas ir nužudytas mūsų kolega”.

Nebeatsiminė Hamletas, kaip bėgo, kaip iš paskos jam šaukė trys meilės ištroškę berniukai, kaip praeiviai lažinosi, kas gi laimės beprotiškas lenktynes, kaip skautai (ir vėl tie skautai!!!) rėkė: “Pirmyn į olimpines aukštumas!”, kaip kaukė policijos sirena… Daug ko neprisiminė vargšas žurnalistas, sąmonė įsijungė jam maždaug tada, kai policijos tardytoja gal trečią sykį klausė:
- Tai kelintais metais gimėte?
- Ar aš?
- O Viešpatie! Ne, Karlas Marksas!
- Karlas Marksas? Hmm… Tūkstantis… septyni šimtai… Ne – aštuoni šimtai…
- Nutilk! Tu ką, tyčiojiesi iš teisingumo organų?!
- Ar aš? Ką jūs! Niekada! Aš iš jokių organų nesityčioju, kiekvienas yra reikalingas, kad ir kaip jis beatrodytų.
- Klausyk, tu. Aš tuoj tave krakoviaką išmokysiu šokti.
- Krakoviaką? O gal ir nieko. Lambadą šiek tiek moku, kodėl gi krakoviako nepabandžius?

Čia tardytojai baigėsi kantrybė, ir ji vienu kumščio smūgiu partrenkė vargšą žurnalistą ant grindų. O ta moteris, turiu pasakyti, buvo ne iš smulkiųjų. Netgi labai ne iš smulkiųjų. Žodžiu, tikra savo amato žinovė. Bet šiaip – nieko. Blondinė. Kiek metų? Na… gal… maždaug… na, panašiai.

- Spaudos laisvė! - subliuvo Hamletas.
Sunkioji tardytoja tik kilstelėjo antakius:
- Ką? Nesupratau.
- Jūs pažeidžiate spaudos laisvę, žmogaus teises ir visa kita!
- Ir visa kita?
- Taip! - neatlyžo drąsusis žurnalistas.
- Tikrai?
- Aha... - jau nebe taip ryžtingai tarė Hamletas.
- Tikrai tikrai?
- E... na... kitaip.
- Gerai,- nusiramino tardytoja,- tęsiam toliau.
- Nereikia!- pašoko Hamletas,- nereikia tęsti! Aš pats viską pasakysiu!
- Ką pasakysi?
- Viską!
- Oho. Nesu dar mačiusi žmogaus, kuris galėtų pasakyti viską.
Hamletas tik kukliai nusišypsojo.
- Gerai. Jei jau taip viską žinai, tai pasakyk man, kur yra paslėptas Napoleono lobis?
- Na… Na… Napoleono lobis? Bet aš tikrai nežinau!
- Na, jeigu nežinai, kur lobis, tai pasakyk man, kodėl užpuolei tuos tris vargšus berniukus?
- Ką?! Berniukus?! Aš?!
- Na taip. Štai jų pareiškimai.

Ir žurnalistas perskaitė:

"N. mesto kamysarui
nuo Pimpučio Romeo, givenančio pieniu gtv. 13

p a r e i š k y m a s

šu metu gegužs 1 d. mane su bičais užpole ir noreje išprevortauti vienas toks bičas visai nieka byčas plače šykna jodais džyncais jodais usais židrom akim sugaukyt."

- Ką dabar pasakysi? - paklausė tardytoja.
Hamletas neturėjo ką pasakyti.
- Ar žinai, kiek už tokius darbelius gali gauti?
Hamletas žinojo – ne vieną straipsnį buvo parašęs iš teismo salės.
- Tai ką darysi?
Hamletas nežinojo, ką daryti.
- Taip ir tylėsi?
Hamletas taip ir tylėjo. Tylėjo ir tardytoja. Hamletas irgi toliau tylėjo. Tardytoja dar toliau tylėjo. Hamletas visai toli tylėjo. Tardytoja tylėjo tiek toli, kad jos net nebesimatė. Bet galų gale ji pratarė:
- Aš žinau, kaip tau išsisukti.
Hamletas patylėjo dar kokias penkiolika minučių, kol pradėjo suvokti pasakytą frazę.
- K… a… i… p?.. - galų gale šiaip ne taip paklausė jis.
- Ogi taip,- sušnabždėjo šviesioji moteris ir ėmė palengva nusirenginėti.