Jis tikėjo

Delnais į popiežių už stiklo iškankintą
(Ir šiandien jo nėra ir dar nebus)
Koliažiniais namukais Kregždės krinta,
Jaučiu ir vėl galvoj kinivarpų lygius.

Stačiom karščiu ir pertrūkusia siena,
Krenta sekmom delnų minia į lentą
Ten prieš metus tėvelis meldė dievą
O metai jam sparnus ėmė kedenti:

Kur neateis lietuviškais kokosais
Ir neišeis - žolėm nakties per maža -
Žydės virvagaliais seni mamos koliažai,
Kur jis turėjo savo personažą --

Kur palydės sutana ir raudoniais,
Brandintom vynuogių puodynėm palei stalą -
Giedos Kregždžių patvinę jų balkonai
Į vėjo virsmą šnabždesiais paleis miražą.