Sapientia

Vienoje labai nepaprastoje Lietuvos vietoje, Veilokų kaime, gyveno Petras Petrulis. Laiką leido jis vienui vienas nedidelėje trobelėje, kaime, kuris susidarė iš penkių sodybų. Visos sodybos buvo vienkiemiai, esantys gan toli vieni nuo kitų. Visi kaimiečiai bendravo vienas su kitu, tik Petras nebendravo beveik nė su vienu kaimo gyventoju.

  Veilokų kaimas buvo ypatingas tuo, kad čia visada tvyrodavo tyla ir ramybė. Nieko naujo arba ypatingo ir įsimintino neįvyko ištisus šimtmečius nuo pat kaimo įkūrimo. Niekas negalėdavo paaiškinti, kodėl taip viskas klostėsi, bet visi džiaugėsi. Tai buvo kaimas grynakraujų flegmatikų. Tai yra- visi kaimo gyventojai (išskyrus Petrą) buvo lėti, ramūs, nesirūpinantys aukštomis materijomis ir pan.

  Jaunuolis prieš dvejus metus atsikėlė gyventi į atokų Veilokų kaimą iš nežinia kur. Nė vienas kaimynas nežinojo, kur jis anksčiau gyveno. Savo sodyboje Petras nelaikė gyvulių, vertėsi žemdirbyste. Aplinkiniams jis atrodė truputį keistas, nes keistuolio name nebuvo elektros. Pats namas buvo neseniai pastatytas, bet nedidelis. Pas save jaunuolis nesikviesdavo svečių, gyveno lyg atsiskyrėlis.

  Žmogėnas ilgai mėgdavo vaikščioti po miškus ir pievas ir tai Veilokų kaimo gyventojai pastebėjo. Žiūrėdavo, stebėdavosi kaimynai, bet trumpai apkalbėję tuoj pamiršdavo jį. Laikui bėgant pamažu visi apsiprato su Petru ir niekas jo neįžeidinėdavo. Jaunuolis atsakydavo tuo pačiu. Jis net džiaugėsi, kad kaimo bendruomenė priėmė jį taip draugiškai, nors pats draugiškų jausmų neskubėjo parodyti.

  Bet jaunasis keistuolis turėjo paslaptį. Ta paslaptis - tai akmenukas, kurį Petras visur su savimi nešiodavosi ir tikėjo esą šis akmenukas neša laimę. Ant akmenuko buvo išgraviruotos paslaptingos raidės „Sapientia“. Net pats akmenuko šeimininkas nežinojo, ką reiškia šis žodis. „Tai tikrai ne lietuvių kalbos žodis“- galvodavo Petras. Bet keistuolis neieškodavo prasmės žodyje ir jautė, kad akmenuke slypi kažinkokia magija, kad akmenukas turi paslaptingų galių. Tiesa, tą akmenuką Petras rado skaisčiai žydinčių pienių lauke, kai buvo dar visai mažas. Net pats neatsimena, kiek jam tada buvo tų metų.
 
  Petras neseniai buvo atšventęs savo dvidešimt pirmąjį gimtadienį. Šventę dar priminė alaus buteliai, besimėtantys kamaroje. Buvo galima pamatyti, jog jaunuolis gėrė „Švyturio“, „Utenos“ ir „Gubernijos“ alų. Alaus būta stiproko. Tai liudijo etiketės ant butelių. Trobos viduje, prie pat lovos, ant kilimėlio vartėsi jubiliatas. Girdėjosi duslus vaitojimas, keikiantis skaudančią galvą. Šalia lovos, prie pat sienos stovėjo kibiras, sklidinas vakarykščiu skrandžio turiniu, bei dar kai kuo. Smarvė sklido nemenka ir dėl to Petras dar labiau vaitojo.

  Ankstyvas rytas. Vasaros saulės spinduliai, besiveržiantys trobesio vidun pro langą, apšvietė Petro galvą. Jaunuolis tai jautė, bet nuo to jam nebuvo geriau. Dargi priešingai- tai sukėlė pykinimą. Vos ne vos, ilgai griuvinėdamas žmogysta atsikėlė ir patraukė virtuvės link, kur ant stalo buvo padėtas stiklainis kefyro. Jaunuolis godžiai išgėrė puslitrį kefyro ir šlitiniuodamas išnešė laukan šalia jo lovos buvusį kibirą.
   
  Kibirą reikėjo nešti toli nuo namų, nes paplovų duobė buvo pačiame miške. Petras tą paplovų duobę vadino kloaka. Po dvidešimt minučių kibiras jau buvo tuščias, gulėjo numestas šalia kloakos. Jubiliatas atsisėdo po medžiu ir mąstė: „ Kaip gerai butų, kad gyvenimas pasikeistų, kad nebebūtų vargų, pagirių ir pan. “

  Staiga akmenukas, kurį jaunuolis laikė kišenėje, sušilo. Petras apsižvalgė, kas, po šimts pypkių, darosi ir išmetė akmenuką iš kišenės laukan. Ant akmenuko švytėjo raidės „Sapientia“, skleisdamos gintarinius spindulius. Buvo tikrai nuostabus reginys. Ne tiek nuostabiai ir keistai atrodė akmenukas, kiek susirūpinęs atrodė pats akmenuko šeimininkas. Jaunuolis negalėjo atitraukti akių nuo akmenuko paslaptingų spindulių, kurie vis kilo ir kilo aukštyn į orą.

  Ta gintarinė šviesa rinkosi į vieną gumulą. Ore kybantys spinduliai pamažu pradėjo įgauti formą. Šviesulio forma vis ryškėjo ir ryškėjo, kol pagaliau pasirodė kontūras. Po devynių minučių spindulių neliko, o jų vietoje stovėjo graži mergaitė, apsirėdžiusi gintaro spalvos suknele. Jos akys spindėjo, kaip upės skaidrus vanduo ir buvo mėlynos spalvos. Plaukai nutįsę iki liemens švietė aukso spalva. Veidas- kaip iš pieno plaukęs. Gražumu ji lenkė visas apylinkės merginas ir Petras tai pajuto iš pirmo žvilgsnio.
 
  Mergina prabilo:
- Mano vardas yra Pienė. Aš ilgai tūnojau akmenuke ir laukiau progos, kol pagaliau galėsiu išlįsti. Ta akimirka atėjo ir aš nuo dabar esu pasiryžusi būti tavo draugė. Tau reikia artimo žmogaus, kuris būtų šalia, kai tau sunku, kuris paguostų tave. Nuo šiol mes gyvensime kartu, jei tik tu neprieštarauji tam. Tai kaip?
- Na, manau, kad eeee mes sutarsime ir eeee gali pas mane apsigyventi. - atšovė Petras ilgai nelaukęs, bet truputėlį dvejodamas, savo neseniai priimtu sprendimu.
- Viskas bus normaliai, tu pamatysi! - patikino jį Pienė.

  Taigi, abu susikibę rankomis žingsniavo link Petrulio trobos. Nei vienas iš jų netarė nė žodžio. Jie abu jautėsi tokie laimingi ir kažkokio jausmo, virpančio krūtinėje, sklidini ir pakylėti . Nuo šios akimirkos Petras nebesijautė vienišas, nes jis „surado“ savo gyvenimo draugę. Kad ir kaip būtų keista, neilgai truko euforija jaunuolio jausmuose.

    Tos pačios dienos vakare, jau saulei leidžiantis Petras su Piene sėdėjo šalia jauno berželio ant minkštos žolytės ir grožėjosi saulėlydžiu. Dangus aplink saulę švytėjo gintariniais debesimis.  Taip besėdėdamas Petras pajuto, kad šalia Pienės nebėra. Jos vietoje - tik išmindyta žolė ir ore tvyrantys blankūs gintariniai spindulėliai.