Edis isterikuoja (45:33)

- Tikrai, - pritarė Edis ir Ričiui palengvėjo.
Edis bukagalvis, bet dabar ne metas leistis į smulkmenas.
- Jūs įsitikinęs? – moteris už vairo abejojo.
- Žinoma, - užtikrino Ričis. – Dar niekada nesijaučiau toks... budrus.
Edis užsirūkė. Tai pastebėjusi, moteris lyg ir nusiminė, Ričį tuo tarpu apėmė kažkoks pyktis; tolumoje pastebėjo žiburius ir buvo bepradedąs keiktis balsiai, kai staiga jo dėmesį patraukė laiba figūrėlė.
- Tai mėšlas, - pakomentavo Ričis.
Lilė Adams stovėjo greitkelio viduryje, kaip tik ant  baltos linijos, apšviesta automobilio žibintų, išbalusi, sukepusiomis lūpomis, ant rankų iššokusiomis venomis ir tuo siaubingu raudonu triko. Jam net nereikėjo žiūrėti, ir taip viską puikiausiai žinojo, kiekvieną mielą detalę.
Edis silpnai klyktelėjo. Ričis atsisuko ir visiškai nenustebo, pamatęs Maiką, tiesa, dabar jis buvo nekokios formos, bet dėl dievo, negi dėl kelių įbrėžimų, patinimų ir to fakto, kad dešinė Maiklo plaštaka nebeegzistavo, nepažinsi savo vaikystės draugo.
- Dručki, mes juk kartu žvejodavom! – sušuko Ričis ir jam pačiam netikėta nuostaba nuskambėjo balse.
Maikas kilstelėjo galvą ir, o brangus dieve, užtinusiose akyse nebuvo jokios išraiškos. Ričis sukikeno.
- Riči, - Edžio balsas buvo nekantrus.
- Taip, Edi, - atsiliepė Ričis.
- Maikas taikosi man įkasti! - isterikavo Edis.
Ričis nesumojo ką atsakyti. Be to, netoliese pamatė ir daugiau senų pažįstamų. Štai senoji motušė Olin šlubčioja šalikele. Tiesa, gal kiek labiau vilkdama dešiniąją galūnę, tačiau šukuosena beveik neišdrikusi. Energingai gremždamas nelauktai panižusį žandą Ričis draugiškai pamojo pro šalį šlitiniuojančiam Rasui Cimeriui, greta kurio ištikimai turseno purvinas šuva.
- Edi, va-jė-tau, Edi! Ar atsimeni, kaip mes pakūrėm Fricą? – nusikvatojo Ričis.
Išgirdęs savo vardą Fricas kilstelėjo galvą ir valandėlę įtemptai uostinėjo orą.
- Neužuodi manęs, šunpalaiki? – suriko Ričis. – Buvo tokia graži naktelė, kai tave pasigavom!
Kurį laiką Ričis buvo praradęs orientaciją, tiesiog žavėjosi. Atsipeikėjęs kyštelėjo galvą į automobilio saloną.
- Leiskit man vairuoti, - pasakė jis švelniai.
Moters apatinė lūpa nevaldomai virpėjo.
- Aš bijau jūsų, - pagaliau sušnabždėjo ji.
- Dabar jau per vėlu, - tarė Ričis su kartėliu balse.
- Dėl dievo meilės, prašau, leiskite man važiuoti, - pravirko moteris.
Lilė Adams artėjo prie sedano. O velnias, pamanė Ričis. Nepasakytum, kad jis išsigando, bet truputį suglumo. Sedaną ir Lilę dar skyrė keli šimtai metrų, tačiau Ričis pastebėjo kirtiklį Lilės rankutėje. O velnias, Ričis barbeno pirštais į rankinį stabdį. Jis palinko prie moters, kuri savo ruožtu spaudėsi prie vairuotojo durelių.
- Nagi išlipkite, po velnių! – suriko jis neapsikentęs.
Moteris, ilgą laiką kukčiojusi, dabar ėmė žagsėti.
- O dėl dievo, - atsiduso Ričis. – Leiskit man vairuoti, - jo balsas vėl sušvelnėjo. – Tik aš galiu jus iš čia išvežti ir jūs tai žinote.
- O kur… kur jūsų draugas?
- Mano draugas… Edis. Kažkas jau nuvežė Edį namo, - nusišypsojo Ričis.
Moteris puolė isterikon ir kai galiausiai Ričiui pavyko išvilkti ją iš sedano, jis pasijuto mažiausiai dešimčia metų senesnis. Moteris spardėsi ir spiegė, tačiau spardėsi labai jau silpnai, o spiegė be galo kimiai, greičiau net gargaliavo. Pagaliau gulėdama ant žvyro šalikelėje ji tik kukčiojo ir mostagavo rankomis.
Ričis norėjo ją aprėkti, dievaži, kiek jis privargo, tačiau pirmiau turėjo atgauti kvapą. Valandėlę jis sėdėjo sedane, keleivio sėdynėje, iškišęs kojas laukan, retkarčiais baksteldamas virkaujančią moterį. Pagaliau, pasijutęs pakankamai stiprus ir galingas, o jis buvo galingas, Ričis atsisveikino su moterimi, teisėta sedano savininke, ir susiruošė sėsti už vairo.
Už vairo sėdėjo Lilė. Ričis nesusilaikė nešyptelėjęs. Lilė laikė rankas ant vairo, panagės buvo purvinos, o gal prilindę sukrešusio kraujo. Kirtiklis gulėjo ant kelių.
- Tikiuosi, kad manęs nebus arti, kai tu jį išbandysi, mažyte – linksmai pastebėjo Ričis.
Lilė neatkreipė dėmesio į šią pastabą. Ričis, rodos, visu kūnu pajuto, kaip ji nuspaudė greičio pedalą. Sedanas konvulsiškai truktelėjo ir šovė pirmyn. Kurį laiką jiedu važiavo tylėdami. Lilė laikė rankas ant vairo, tačiau jo nesukinėjo. Ričis su šypsena pagalvojo, kad ji ir nesugebėtų pasukti. O kelias kaip tyčia pasitaikė tiesus kaip styga.
- Dievaži, kaip šalta, - vėl smagiai pastebėjo Ričis.
Šįkart Lilė sureagavo. Į Ričį spigino dvi nieko nematančios, į nieką nereaguojančios, tuščios akys. Tačiau, o brangus dieve, melsdamas, kad jam būtų tik pasirodę, Ričis staiga silpnai klyktelėjo.