skeveldros mano išskaptuotų žodžių
prišąla prie eketės kraštų
nueina saulė užtvarčio pasieniais
į samonę įaugusiais lig pamatų
ir atriša supainiotas mintis
nukleišėjusio bato aulas
padangėj gulbių klegesys
po kojom takas siauras
ten pamiškėj vešli žolė
ir niekas jos nepjauna
ir rodos nieko neturi
kai viską viską gauni