Kaip savy užsidaręs poetas
Kažkodėl visad prakalbu proza,
Kažkada net mokėjau mylėti,
O dabar jau turbūt nusibodo,
O dabar jau tik išgulu drobėn
Atausta beprotėjimo siūlais
Ir glaudžiuosi arčiau nei atrodo,
Nei įmanoma prie kito kūno
Pasigedus bet kokio artumo,
Pasiilgusi artimo nuogo
Iki pat paskutiniojo siūlo
Neišardomo ir neužlopomo.
Juk drabužiui neuždrausta nieko,
Jo tylus palietimas netvirkina
Jei yra - tai tegul taip ir lieka
Lyg alsavimas rūku pavirtęs
Šaltą naktį, kai tyliai blaškausi
Kaip nėkart nemtytas košmaras,
Bet tikiu, būtinai susapnuosi
Kris auksinės, kvepiančios žaros
Pamažėl virs į mirštantį rūką,
Aš stovėsiu savy susiskus
Ir kartosiu: „tikrai netikėjau
Mūsų Dievo namai - autobusas,
Kas gi kitas visad žinotų
Po kokių stotelių seks kokios. „