vasara

geltoni debesys, mėlyna kaip fosforas saulė
degina akis
įkyrių žiedadulkių spiečių
apsuptis
ima jau erzinti ir tuščiai lauki
kada palis
ištiesi rankas į dangų, ritualiniais aborigenų
šokiais meldi
kelių lašų iš išsekusio išdžiūvusio dangaus
nebegirdi
kaip rėkia užsispyrę paukščiai aplinkui, tik
tada išgirsti
kai perdžiūvę debesys nuvarva žemyn
dabar mes vėl galėsim žydėti.