Acetoniniai Grybai (6). Fizikas

Ankstesni skyriai: Kažkur interneto platybėse...

Ozigantas, draugų dažniausiai vadinamas Oziu, sėdėjo kompiuteriais bei kita skaičiavimo technika užverstame darbo kambaryje ir įdėmiai sekė ekrane cirkuliuojančią matricą. Šio populiaraus, lietuviško vardo savininkas eilinį kartą bandė suvokti, kodėl neveikia jo naujasis išradimas – skalbianti dujinė indaplovė. Juk, rodos, visus laidus sujungė teisingai, ir prietaiso veikimas visiškai neprieštaravo jokiems fizikos dėsniams. Šie dėsniai čia paminėti visai ne dėl įmantrybių trūkumo, o dėl to, kad Ozis prieš keletą metų buvo užsitarnavęs fizikos mokslų daktaro vardą ir dabar vartojo įgytas žinias pagal paskirtį. Nebuvo tokių teoremų, dėsnių, hipotezių ar formulių, apie kurias jaunasis daktaras nebūtų kada girdėjęs. Jo spintų lentynos bei palovė buvo užgrūstos ne tik suaugusiems skirtais žurnalais, bet ir tokiais fizikos mokslą populiarinančiais leidiniais kaip „15 Fizikų“, „Fiziko Rytas“, „Fizikė“, „Kosmofizikanas“ ir taip toliau ir panašiai.

Be fizikos, savo vienintelės ir nepakartojamos gyvenimo meilės, Ozis turėjo ir kitų, smulkesnių meilužių. Beveik visada viename iš jo darbo kambaryje esančių monitorių buvo galima išvysti japoniškų anime filmukų transliacijas. Fizikui jau seniai nebereikėdavo skaityti titrų, nes puikiausiai suprasdavo, ką japoniškai kalba tos pieštos, didžiaakės žmonių parodijos. Supykęs jis kartais netgi užrikdavo kokią japonišką frazę ar nutaisydavo kvailą, anime stiliaus veido išraišką. Deja, šiuos jo pomėgius kažkada atmušė Giedrė, lygiai taip pat, kaip atmušė „Požemių ir Drakonų“ miniatiūrų kolekcionavimą bei kairįjį kiaušinį.

Giedrė nebuvo vienintelė Ozio turėta mergina, tačiau vienintelė, kuri su juo ištvėrė daugiau nei mėnesį. Baigiantis trečiąją dešimtį vyrukas buvo gana patrauklus, tačiau vienas merginas atbaidydavo jo fraktalų bei sinergetikos kupinos kalbos, kitas – jo įprotis snarglėtis krauju, vos tik pamačius nepadorų vaizdą. Nors tiesą sakant, Ozis vienatve nesiskundė. Jis kaip ponas gyveno vienas netoli oro uosto stūksančiame kolosalaus dydžio angare, kuriame laikė visus savo nebaigtus išradimus. Išradimai, kuriuos fizikas vis dėl to užbaigdavo, buvo didelė retenybė ir akimirksniu atsirasdavo kitų, turtingesnių mokslininkų angaruose. Juk vargšui reikėjo kažkaip susimokėti už tokio pastato nuomą bei samdomą valytoją, kuri kas savaitę išnešdavo maišus greito maisto atliekų, nepavykusių eksperimentų skeveldrų bei panaudotų popieriaus su matricomis rulonų.

Skaičiuodamas eilinį integralą, Ozis visai nepastebėjo, kaip monitoriuje, fiksuojančiame slaptos vaizdo kameros virš lauko durų parodymus, sušmėžavo pažįstamas snukutis. Netrukus per visą angaro glūdumą nuvilnijo oro atakos pavojaus sireną primenantis durų skambutis, o iš fiziko rankos iškritusio sausainio trupiniai lyg dangaus mana krito klaviatūroje gyvenantiems tarakonams. Bambėdamas po nosimi japoniškus keiksmus, kurių išmoko stažuodamas pas Japonijos fizikos sensėjus, Ozis pakilo nuo kėdės ir neskubėdamas patraukė durų link.

- Giedre! Šimtas me... – išvydęs tarpduryje savo seną draugę buvo bepradžiungąs fizikos daktaras, tačiau tuoj pat gavo nutilti, nes į vidų „Lietuvos šokių 10-uko“ ritmu įšoko kostiumuotas akiniuotis bei tipiškos studentiškos išvaizdos jaunuolis.

- Sveikas, daktare – ištiesė ranką Ensas, - kaip gyvuoja tamstos pacientai?

- Tai... kad... aš fizikos daktaras, - susimėtė Ozis.

- Na, žinoma, juk fizikai taip pat kai kada serga, - mirktelėjo pašnekovas ir nesivaržydamas nužingsniavo į kairiajame angaro šone įrengtą svetainę.

- Šešėlius, - atkišo ranką studentas.

- Ozigantas, - daktaras paspaudė ranką naujajam pažįstamam, tačiau, išvydęs jo platėjančią šypseną, čia pat pasitaisė, - bet visi mane vadina tiesiog Oziu.

Šešėliui taip pat nuėjus į svetainę, fizikas klausiamu žvilgsniu atsisuko į Giedrę.



- Žinau, žinau, kad mes tau lyg grybai, išdygę be lietaus, - pasiteisino mergina, - tačiau suprask, mes turime labai svarbų reikalą.

- Aš grupiniu neužsiiminėju, ir man visai nesvarbu, kokiame realybės šou tie du dalyvavo...

- Susišukuok savo gauruotas mintis, mes su tokiu reikalu tikrai nebūtume ėję pas tave, - užsigavo Giedrė, - tas vyresnis, tai mano bosas Ensas, o jaunesnis – šiaip, vaikystės laikų draugas.

- Na gerai jau gerai, - skėstelėjo rankomis šeimininkas, - įdėmiai klausau.

- Praeikime į svetainę, tavęs laukia ilga istorija, - Giedrė pažvelgė per Ozio petį į kolegas, kurie kaip tik grožėjosi nuodingųjų medžiagų kolbomis ir iš jų sklindančiais garais.