Musės kančios.

Be sniego
Lyg be miego
Lyja debesys pikti.
Ir kiekvieno
Stebuklingo vėjo
Akys užmerktos.

Būrė burės
Ežere taškuotam.
Per ledus ir per
Laukus užmigusius.
O Laikrodžio dvasios
Spąstus spendė.

Musė nusipynė kasas.
Auksuotas veidrodis
Jos bjaurius plaukus
Pakramtė ir nebeliko.
Musė nusipynė kasas.
Auksuotas veidrodis pakramtė.

Per sniego jūras
Musė ėjo, bėjo
Ir skubėjo.
Net dvasios
Laikrodžio
Išsigando.

Ežere taškuotam
Vėlės praždyo ir
Būrė būrė burės
Bėrė smėlio kamuolius
Ant mažos Musės
Galvos.

Ėjo ėjo ir skubėjo
Musė.
Per aguonų laukus
Ne pareigingus,
Nes žiedai aguonų
Nekvepia.

Per ledo jūras
Per mėlynas akimirkas
Per gėrį.
Per Velnio neštus
Akmenis
Ėjo, bėgo, neparklupo
Musė.

Sniegas, sniegas,
Sniegas, sniegas,
Sniegas, sniegas,
Sniegas, sniegas,
Sniegas, sniegas,
Nieko nėra.

Kramtydama baltą cementą
Musė nurijo laimę.
Nebėr prasmės gyvent Musei.
Gi numirs sielvarto
Kankinama.
Nieko nėra.

Taškuoto ežero kalne
Atsistojo Musė sielvarto
Vedina.
Atsistojo.
Atsistojo.
Nušoko.

O taškuoto ežero
Dugne laikrodžiai
Valsą šoka.
Ir meilės vakarais
Musės dvasia
Ore sklando.

Nieko nėra.
Dingo skausmas.
Dingo baimė.
Dingo šypsena.
Dingo meilė.
Dingo lietingos dienos.

Kažko per daug tai mažai Musei.
Ir nesinori nieko jai daugiau.
Ir verkti ji negali juk gi!
Nes dingo viskas,
Kas dar buvo
Jos širdy.