Hamletas - 1

Viena vienintelė mintis tebuvo makaulėje – kuo greičiau pasipisti. Nesvarbu, su kuo, kur, kaip, svarbiausia – kada. O būtent – kuo greičiau. Geriausia – tuoj pat ir čia pat. Nebuvo Hamletas kažin koks seksmaniakas, bet… impotentas irgi – ne. Tiesiog užėjo noras, ir gan.

Kadangi bute jokios bobos nebuvo, tai išsiruošė jis į trasą. Pavasario oras šaldė ir tuo pačiu degino jauną krūtinę, širdis daužėsi it industrinio techno ritmai, o akyse viskas buvo aptemę, regos nervai fiksavo tik sijonus. Daugiau nieko vaikinas nematė. Patogu, žinoma. Įsivaizduokit tik tuščią erdvę, pilną vien sijonų, ir nieko daugiau. Įvairiausių spalvų, ryškūs ir pasteliniai, ilgi, trumpi ir labai trumpi (nuo pastarųjų sklido garsūs šaukiamieji signalai!) Na, tiesiog nuostabiausia sijonų kolekcija! Bet, žinoma, ne jie rūpėjo – o tik tai, kas po jais slypėjo! Velniai griebtų – taip norisi nuplėšti visus tuos spalvotus skudurus, sustatyti visas išnuogintas bobas į vieną ilgiausią eilę ir – perdurti visas vienu ypu! - savo nepakartojamu ir iki baltumo nuo geismo įkaitusiu strypu!!!

“O!.. A!.. Gelbėkit!.. Jeigu per artimiausias trisdešimt sekundžių negausiu išlieti savo sėklos, garantuotai išprotėsiu!” Žinoma, Hamletas galėjo kur nors už kampo pats su savimi tai padaryti, bet… tai jau buvo be galo įkyrėję. Vieną sykį reikia iš tikrųjų, kaip reikiant pasipisti, kiek čia galima onanizuotis!?

- Hamletėli, kas tau? - tarsi iš dangaus pasigirdo nuostabus balselis. Virš trumpučio raudono (!!!) sijonėlio išryškėjo angeliškas smulkus snukutis. O! Tai Emanuelė, buvusi Hamleto bendradarbė, dabar dirbanti referente “Sekundės” banke.

Užpakalis, kojos, krūtys, po to rankos ir kitos smulkmenos išryškėjo Emanuelės kūne.

“Pistis noriu!!!” - vos neužriko Hamletas. Bet jam dar užteko proto ir jėgų susivaldyti.

- Klausyk, mažyte… Turiu trisdešimt centų… Einam atsigerti kavos.

Tokių didelių akių Hamletas dar niekada nebuvo regėjęs. Tarsi akiniai. Nu je…

Emanuelė nieko neištarė, tik apsisukusi lėtai nuvinguriavo šalin. Su bepročiais ji nelabai norėjo turėti reikalų.

- Palauk, pupyte, - atsipeikėjo Hamletas, - aš pajuokavau. Kam ta kava? Aš noriu… Aš noriu… Na… tiesiog palydėti tave.
- Kur tu mane lydėsi?
- Kur tik nori, mano brangioji, nors į pasaulio kraštą!
- Cha, cha! Žavus palydovas lydės jus visur ir visada?
- Taip… Ne… Mmm…
- Cha, cha! Hamletėli, Hamletėli… Na, gerai, eime. Šiandien man kaip tik pavasarinė nuotaika.

“Pavasarinė nuotaika – tai visų geriausia, kas tik gali būti pasaulyje” - mąstė tirpstantis iš laimės žurnalistas.

Jiedu nuėjo į netoliese buvusį parką. Kurį laiką paklaidžiojo, ieškodami nuošalesnės vietelės. Galų gale rado visai sutręšusį suolelį. Hamletas išbandė suolelio stiprumą. Suolelis bemat sulūžo.
- Ai… - numojo ranka panelė ir atsišliejo prie senos liepos, kuri žaviąją bankininkę savo šešėliu paglėbė tarsi senolė sušalusią ir išalkusią anūkę. Emanuelė pasikėlė savo nepakartojamąjį sijonėlį, atsismaukė kelnaites ir tarė:
-Nu! Ko lauki?

Vaikinas drebančiom rankom pradėjo sagstytis klyną ir… o siaube! Jis pajuto tai, ko labiausiai bijojo ir apie ką visom valios pastangom stengėsi negalvoti. Bet TAI įvyko! Velniai griebtų!!! Jam išsiliejo sėkla. Na, štai… Visados šitaip. Emanuelė iš sykio pastebėjo Hamleto nelaimę.
- Šūdas, - įvertino ji. Vaikinas buvo pasiryžęs skradžiai žemę prasmegti iš gėdos.
- Na, daryk ką nors! - kimiu balsu užriko Emanuelė. Hamletui pasirodė, kad jos balsas ne toks jau ir puikus, kaip pirma. Bet… bet noras jam dar nebuvo praėjęs. O pupytė priešais visa netveria savam kailyje – taip nori pasibarškinti, ir še tau…

Hamletas ilgai nelaukęs atsiklaupė priešais drebančią merginą. Jos raudona putė juodų plaukų tankumyne švietė lyg vilties žiburėlis tamsiausią naktį, taip šaukdamas į save. Hamletas, ilgai nelaukęs, įsiskverbė savo liežuviu į tą paslaptingiausią ir svaigiausią vietelę. Jis pajuto liežuvį tarsi prasmengant į prarają – ten viduje viskas išsiplėtė, tik jūros kvapas smelkėsi į žurnalisto nosį. “Reportažas iš giliausios pasaulyje jūros” - šmėkštelėjo Hamleto galvoje būsimo straipsnio pavadinimas. Jis makalavo liežuviu į visas puses, bet niekur nepasiekė nei vaginos dugno, nei sienelių – taip ji buvo išsiplėtusi. Dejonės ir šūksmai skardeno vakarėjančiame parke. Atbėgo pora skautų – pažiūrėti, kas čia ką pjauna, bet, pamatę tokį tikrai neeilinį vaizdelį, greit pasislėpė už krūmų ir visą laiką ten pratūnojo – tik žibančios akys švietė krūmuose.

Hamletas ištraukė liežuvį – reikia gi kvapą atgauti, nors iš viršaus ir skriejo įsakymai:“Dar, dar! Na, nenustok gi tu! Na, greičiau!”

Ir čia žurnalisto dėmesį patraukė netikėtas vaizdelis – ogi vidinėje šlaunies pusėje puikavosi neblogas piešinukas – nuogas riteris, iš visos aprangos turintis tik taip pat nuogą kardą bei šalmą su plunksnomis. Kažkur matyta!

Biesas! Tik Biesas taip sugeba piešti. Velniai griebtų tą Biesą! Ir čia Hamletas prisiminė, kad tas dailininkėlis dar ir tatuiruodavo! Na, žinoma, čia jo darbelis! Nieko nepasakysi – tikras biesas tas Biesas! Hamletas susižavėjęs cvaktelėjo liežuviu.
- Na, greičiau, girdi?! - purtė abiem rankom už plaukų gražuolė mūsų žurnalistą.
- Palauk… palauk, pupyte, aš tuoj… Na, palauk, sakau! Paleisk plaukus! Va, taip. Klausyk, mažyte – tas paveikslėlis – na čia, šitoj jaukioj vietelėj… Na, pažiūrėk gi! Ach, tiesa, kaip gi tu taip susilenksi? Bet tu juk žinai… Klausyk – juk Biesas tau išgraviravo šitą šedevriuką?

Mergina tik žvelgė į jau atsistojusį Hamletą pastirusiom akim, ničnieko nesuvokdama, ką jis čia šneka. Pamažėl atsitokėjusi ji susivokė, apie ką kalbama, ir prašnabždėjo:
- Na, taip, taip! Čia Bieso darbas. Koks tau skirtumas? Greičiau tęsk!
- Aš tuoj, tuoj, - ir Hamletas pratęsė tai, ką pradėjęs. Smulkiai neaprašinėsiu, kaip ten viskas vyko, tik paminėsiu, kad viskas baigėsi bendru orgazmu – o tai retai pasitaiko. Abu liko patenkinti.

- Susitikim rytoj čia pat,- pasiūlė Hamletas, jau besisagstydamas kelnes.
- Gal ir neblogai būtų, - pritarė Emanuelė, stengdamasi nuvalyti spermą nuo savo ryškaus sijono, - bet, žinai, rytoj esu labai užimta.
- Su kuo?
- Durnius. Iš štatų delegacija atvažiuoja – bendro biznio planą sudarinėti.
- Chmmm… - nutęsė žurnalistas, - amerikonams patinka tokios mergytės?
- Durnius, - supyko referentė.
- Nepatinka? - nepatikėjo Hamletas.
- Du sykius durnius. Visiems patinka – ne vien amerikonams.
- A… Tai pas jus delegacijos iš viso pasaulio važiuoja?
- Žinoma.
Tuo kalba ir baigėsi. Netrukus jie išėjo – vienas į vieną pusę, kita – į kitą. Išlindo iš krūmų ir išraudę bei suprakaitavę skautai – lyg patys būtų dirbę. Nieko, nieko – reikia jaunimą auklėti – ypač asmeniniu pavyzdžiu.