KaraS

- Pagaliau!!! - išrėkiu garsiai. (Taip garsiai, jog manau visi (Visi?!) turėjo išgirst)

Aukštai užsilipus ant uolos atbrailos (mama sakydavo, kad čia šiukštu neičiau, nes įtrauks jūros pabaisa. Koks skirtumas ką ji sakydavo, juk jos nebera!) stebiu iš lėto užu miško išriedantį tanką.
Jis toks didelis! Žalias! Su tikru vamzdžiu priekyje ir vikšriniais ratais! Net neklimpdamas ritasi per pelkėtą žemę kapinių linkui.
Iš aukštai puikiai matosi visas miestelio vaizdas: Mažutėliai namukai tvarkingai surikiuoti eilėmis, kiekviename iš jų kažkada puikavosi tvarkingi sodeliai, nuravėti įvariaspalviai gėlių darželiai, smėlio dėžės ir sūpynės vaikams. Viduryje gotikinė bažnyčia su 300 šimtais sraigtinių laiptelių, vedančių į varpinę. ("Ne! Nevalia! Nukrisi!" - kaskart drausdavai, vos tik pareikšdavau norą pasigrožėt miestu.) Prie bažnyčios, kaip ir dera padoriam kaimui, stovi senos, suklypusios kapinės -bendruomenė, kurios narių skaičius kasmet auga.

O! tas tankas dar ir greitas! Žiūrėk tu man! Jis jau beveik pasiekė savo tikslą. Užkliudė bažnyčios fasadą. Bokštas, į kurį taip ir neįžengiau, trenkės tiesiai į seniausias kapinių memorialines lentas. Pradžia. Vėliau viskas vyko sparčiau - juodi, rausvi, pilki antkapiai vienas po kito gulėsi išilgai kapinių. (Galiu lažintis, kad mūsų miestelį frontu pasirinko neatsitiktinai. Juk čia mažai gyventojų, greičiau sunaikinamas, be to šis skardis labai šauni vieta stebėti artėjantį priešą, tiek iš sausumos, tiek iš jūros pusės.) Na, žaliasis bičiulis tikrai darbštus, kuo puikiausiai matau besišypsantį veidelį, įškaltą juodame fone, šalia dar dvieju žmonių gimimo ir mirimo metai(kaip ir įprasta). Nėra ašarų, raudos. Tik nepaliaujamas širdies drąskymas, kai akmuo atsitrenkia į kietą žemę, suskyla besijuokiantis mergytės veidelis, vienatve, tankui pervažiavus per išpuoselėtus gimdytoju kapus. (Tikiuosi, karieiviai sapnuos košmarus, kai miegos ant kaulų! Viliuosi, jie alps iš siaubo, kasdami savo prakeiktus apkasus ir netyčia užmynę kūdikio lavonėlį, ar šimtametį pavargusį senutės kūną...)

Tegul kariauja! Kariaukit sėdėdami šimtuose sudužusių žmonių gyvenimu, be širdies graužaties dedami savo didvyriškas galvas ant sesers ar tėvo dar nespėjusių sudūleti kūnų! Melskitės ir dėkokit už sėkmę savo dievui - tankui!

- Pagaliau! Atėjot sunaikint mūsų. Bet aš nepasiduodu! Aš štai čia. Nepasiduosiu jūros pabaisai...


Tuo metu kažkur žemyn smigo nesiliaujantis kvatojimas.