Prisipažinimai

-Pažaidžiam suaugusius, - staiga pasakė Ona.
Nesusilaikiau nešyptelėjęs, pagalvojęs, kaip dabar papratai žmonės supranta tokius pasakymus. Bet mum gi buvo po 8 metus, ir Ona tikrai ką kitką turėjo omenyje.
-Kaip? – paklausiau.
Ona atsistojo smėlio dėžėje ir su patosu prabilo:
-Myliu tave.
-Em... tai aš irgi tave, - atsakiau sutrikęs. Ką žinau kaip suaugusieji reaguoja į prisipažinimus.
-Ne, mulki, reikia sakyti „o aš tavęs ne“, - susinervavus pertraukė žaidimą Ona.
-O aš tavęs ne, - tyliai pakartojau.
-Ne, ne taip, reikia išdidžiai, galima dar pridurti „toks gyvenimas“ ar „širdžiai neįsakysi“, kad įtikinamiau būtų.
-O aš tavęs nemyliu, - dirbtinai išdidžiai pasakiau, - toks gyvenimas. Širdžiai neįsakysi. Man labai gaila.
-Ne, tu netiki tuo, ką sakai, - nepatenkinta burbtelėjo Ona, ir paspyrė koja kastuvėlį.
Pavargęs atsidusau, ir pažiūrėjau į ją.
-Ne, netikiu, nemoku aš žaist šito tavo žaidimo. Geriau pažaidžiam vaikus.
-Kaip?
-Na kad ir šitaip, - atsistojau, ir nuvalęs smėlį nuo kelnių, tyliai, susigėdęs prabilau: - aš tave myliu.
-Aišku... bet čia manau, jau reikia stengtis neįtikinamai sakyti, abejojant.
Aš piktybiškai pakartojau tuos žodžius dar įtikinamiau. Staiga Ona suprato.
-Dink iš mano smėlio dėžės, - sušnypštė.

+++

Greta vis juokėsi ir juokėsi. Kvatojo nesustodama, o aš liūdnai žiūrėjau į ją, laukdamas, kol ji kažką atsakys. Kikendama ji nusišluostė juoko ašaras, ir dar kartą, netikėdama paklausė:
-Ką tu pasakei?
-Myliu tave, - liūdnai pakartojau.
Greta vėl užsikvatojo, ir prisidengusi veidą rankomis, susmuko ant parko suolelio.
-Tu nesveikas, - sukikeno Greta, - tau visai jau, - ir pasukiojo pirštą prie smilkinio.
Nieko neatsakiau. Tik tylėdamas žiūrėjau į jos isteriją, ir laukiau.
Greta nusiramino, atsistojo, ir priėjusi pažvelgė į mane rimtom akim, kuriose jau juoko visai neliko. Tik pasibaisėjimas.
-Tau reikia pas daktarą. Rimtai. Viso gero. Tikiuosi, mudu nebepasimatysim.
Ir nuėjo. Stovėjau, ir žvelgiau jai pavymui. Iš tolo aidėjo pro ašaras prasiveržęs kikenimas.

+++

Keista buvo žiūrėt į liūdną Editos veidą.
-Aš nežinojau. Aš tikrai labai atsiprašau, kad taip išėjo. Net nežinau, ką tau pasakyti. Aš labai labai atsiprašau. Turėjau gal pasakyti anksčiau. Aš jau turiu vaikiną. Atleisk, - vos sulaikydama ašaras, pasakė savąjį nuosprendį.
-Nieko tokio. Aš jau pripratęs.
Edita, regis, dar kažką norėjo pasakyti, bet susitvardė, ir apdovanojus mane apgailestaujančiu žvilgsniu, apsisuko, ir susigūžusi nuėjo.
Aš užsikvatojau, o universiteto studentai paklaikę sužiuro į mane.

+++

-Ne, tu nesupranti, - krenkštelėjusi sumurmėjo Giedrė, ir pažvelgė į mane pro „Švyturio“ bokalą, - tu apsižvalgyk. Gi pilna tų moterų. Tiek to legendinio „vidutinio amžiaus“, kaip tavo, tiek jauniklių. Tik eik ir kabink betkurią, visos gi ant kaklo karsis. Ko tu prie manęs pristojai?
-Giedre, - liūdnai prabilau, - ar žinai, kas yra meilė?
Giedrė pastatė bokalą ant staliuko, ir rimtu, nors apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgė mane.
-Ne. Ir žinot nenoriu. Kažkas panašaus į vėžį, girdėjau. Nepagydoma ir mirtina.
-Giedre, bet aš tave...
-Eik, eik greičiau iš čia, - užbaubė ji, - kol dar policijos neiškviečiau! Užknisai, garbės žodis!
Neskubėdamas sumokėjau barmenei už alų, ir liūdnai patraukiau per šaltas pusnis namo.

+++

Ant staliuko, šalia vaistų nuo insulto, gulėjo įrėminta fotografija, o aš, užsidėjęs riebaluotus akinius geltonais rėmeliais žiūrėjau į ją. Už lango aušo žiemos rytas. Ant apsnigtų, plonų medžių šakų nebuvo paukščių. Vaikai žaidė futbolą, mėtėsi sniego gniūžtėm, juokėsi vieni iš kitų.
O aš vis dar žiūrėjau į tą fotografiją. Keista prisiminti kažką, ko niekada nebuvo. Šyptelėjau suskeldėjusiom lūpom.
-Dink iš mano smėlio dėžės, - sukikenau.