xxx

- Kelinta valanda?
- Matai, neužsisegiau laikrodžio, tai pasakyt to negaliu.
- Velniams tau laikrodis, jei nenešioji?
- Tai, kad nelabai turiu. Žiūrėk -  turiu, suskaldžiau su Alpaniuku malkas kapodamas, o antrą, kai šulinį kasėm  pas Matulionį, bet kam man jie tokie, suskilę. Nešiojuos visur kišenėj, tik niekaip neprisiruošiu atiduot taisyklon.
- Ooo. Dabar jau nieks nieko nebetaiso. Sugedo – meta lauk. Ar tai mašina, ar rakandas koks, net laikrodis – meta lauk. Keičia naujais. Dabar naują įsigyt pigiau nei seną sutvarkyt. Ir sutvarkęs nežinai, kiek tarnaus. O naujas yra naujas.

Niekas neverkė. Ji užsitarnavo išeiti. Ji taip ir nepamatė savo proanūkių. Jos bėgiojo aplink, krykštavo, žaidė kūdikiais, kurie daro į vystyklus ir mirksinčiais rutuliukais. Ir sąnariai jų lankstės puikiai, ir širdys plakė it laikrodžiai. Nauji ir nedevėti.

- Ut, kokie vainikai! Gražiausiais raštais išrašyti. O gėles kokios, užsieninės.
- Kaip gi, olandiškos. Mūsų laikais to nebuvom regėję.
- Mūsų laikais vainikai amžinai žaliavo. Metalo buvo. Ir gėlės ir karkasas. Būdavo du vyrai įsirėžę velka. Bet užtat nenuvysta, ir spalvos nepakeičia.
- Bet matai, šitie gražesni, žalesni. Natūralesni.
- Anoks ten natūralumas – gruodas kausto žemę, visur balta, o čia žali vainikai. Ir dar visokių chemikalų pripumpuoti. Jau gelėžis grynesnė už tą vaškinį palmės lapą.

Žmonės kursavo atgal pirmyn, pirmyn ir atgal. Keitėsi veidai, tik minos liko tos pačios. Rankose jie spaude krepšelius, puokstes, labiausiai paraudusiais akių vokais, arba pasidabinę geriausiais kaklaraisčiais – vainikus, pavieniai ir puokštelę į vazą brukdavo. Atėjo mergaitė ir pamerkusi gvaizdikų porą atsisėdo kampe. Nekvietė jos arbatos, jai neipylė kažko stipresnio, kad sušiltų. Mergaitės veide buvo vos pastebima šypsena. Tokia proga, o ji džiaugėsi. Ji suprato jog jau nebeskauda. Tai buvo. Buvo tikra.

- Matai, kiek žmonių, niekas nepamiršo.
- Myli, o kaip gi.
- Gėlėse skendi, o vat tos dėžalės, ut, kur prie sienos prikalta, nepildo.
- Tai čia tik pas mus taip. Užsieny visi meta.
- Matai, nėra papročio. Ten viskas visai kitaip. Pinigus taupo – sukala ne grabą, o dėžalę – urną, nabaštiką sukūrena, vis mažiau vietos užims. O užsieny brangi žemė.
- O kaipgi, vienam plote pas mus tik troba nulipdo, o ten jau dangoraižis dygsta.

Dukterėčios kailiniai šlavė grindis. Įėjo visa tokia ori, pasitikinti. Ir persižegnojo taip, kaip moka tik tie, iš už atlanto. Paspaudė visiems rankas ir atsisėdo nuošaliau. Ir buvo apie ką žmonėm pakalbėti. Žiūrėk – plaukai nepridengti kuskele, nagai lakuoti įžūliai raudona spalva, priderinta prie suknios, gilia iškirpte. Iškirpte, kurią ne tik šioje vietoje, bet  apskritai, tokio amžiaus moteriai devėti mažų mažiausiai, nepadoru.

- Nespoksok. Ji išsišokėlė, matai, taip žiūri visi
- O kaip gi. Kitoks žmogus ir tiek. Bet klausyk. Gražaus amžiaus sulaukė.
- Gražiai amžių nugyveno. Būrį vaikų išaugino. Visą sveikatą atidavė.
- Aprengta dailiai. Bateliai juodi, rožančius, o suknia zydro aksomo.
- Dailiai. Visą gyvenimą triūsė, dirbo, nieko neuždirbo, dėl kitų, ne dėl savęs stengėsi. O tik dabar, tik tokia proga gali apsiredyt išeiginiais bateliais ir suknele spindinčia aksomu.
- Ne ta kultūra, papročiai ne tie.