Kada tai labai seniai Žemėje, kai tik ji buvo sukurta, daug įvairiausių būtybių gyventa. Tada kartu su žmonėmis gyveno ir tokie dideli padarai kaip milžinai.
Bet atsitiko taip, kad tie milžinai jau nebegyvena Žemėje. Sužinosite, kodėl taip atsitiko!
Kartą grįžo vienas žmogus namo, tiksliau, ten kur jie stovėjo, o namai jau sugriauti, pėdsakai milžino matyti. Verkė visa jo šeima, visą dieną, po to ir naktį.
Na, o naktį laumė kerėti norėjusi, jau rūkus leidžia, jau kerėti pradės, bet ta šeima rauda, susikaupti trukdo. Kitą naktį vėl tas pats. Na, nieko nebus, mano sau laumė, ką tik paleistais rūkais iki žmogaus senka, kalbėti bandys. Žmogus, net neišsigandęs jos, pasakoja laumei, kas atsitiko, dar priduria, jog tai jo jau treti namai taip sugriauti, jei kitus pastatys, tai ir tuos sugriaus, o jei jis ir jo šeima namuose tuo metu bus, tai visai galą gali gauti. Pasakęs tai toliau rauda. Ramina jį laumė, pamokysiu ką daryti reikia, ir milžinų Žemėje daugiau nebebus. Kalba ji, į dangų rodo. Išklausęs žmogus nustojo verkti, atsisveikina su laume, jai ranka moja, milžinų ieškoti eis.
Ilgai klaidžioti neteko, lygumą priėjo, kaip tik du milžinai galynėjasi. Laukia žmogus, prieiti arčiau pavojinga, be to, vis tiek pagal laumės pamokymus, vakaro reikia sulaukti. Į vakarą pavargo ir milžinai, prisėdę lygumoj pasėdės ir trauks jau savo keliais. Žmogus bėga link jų, rankom mojuoja, kad tik jį pamatytų. Pamatė vienas, ranką ištiesė, žmogų pakėlė, klauso, ką jiems papasakos.
Žmogus jiems tuomet pasakoja, kad ten toliau kiti milžinai gyvena, daug didesni, ir kad šiems, kurie Žemėje gyvena, su jais pasigalynėti nelabai pavyks. Juokėsi milžinai, netiki. Kaip tik labiau sutemę, žvaigždės šviečiasi, žmogus į dangų rodo, žiūrėkit, šneka jiems, su kokiais jie samčiais valgo, ir dar labiau žvaigždžių link mojuoja, žvaigždyną iš kurio samtis susidėjęs, dangui guli, rodo. Net nustėro milžinai, nenugalėtume sakai, pyksta, mes dar pasižiūrėsim, žmogui nuleidžiamam ant žemės sako, patys kitų saviškių ieškoti eina.
Surinko visus, pasakė reikalą, pasitarė ir nusprendė tuos kitus milžinus surasti, kur dangui gyvena ir nugalėti juos, o samtį namo parsinešti. Nakties palaukė ir taip po vieną atsispirdavo, ant Mėnulio šokdavo, po to ant kitos planetos, po to dar ant kitos, taip ir iškeliavo iš Žemės visi milžinai.
Tas jų šokinėjimas Žemėje be nuostolių taip pat neapsiėjo, milžinai šokinėdami ledynus išjudino, tie iš Šiaurės ašigalio Žemės gilumon slinko. Daug žemės užklojo tada tie ledo luitai, o kol ištirpę daug tūkstančių metų praėję.
Milžinai dar ir dabar dangui šokinėja. Geriausia tuos jų šuolius naktį matyti, na, pačio milžino tai nepamatysi, bet kai šoka, tai tikrai galima pastebėti, jei koja kokią mažą mažą planetą užkabina, ji lėkdama paskui save degančią uodegą palieka. Vadiname tai krentančia žvaigžde. O kad po dangų šokinėja, tai dar tų milžinų, kur ieškot iškeliavo, neranda, arba jau kelią namo pamiršo, o gal priprato ten kitose planetose gyventi, ir ten jiems labai gerai.