šaltuma

sizifo kalnu kilt kas kartą kai mano
vardą ištari dažnai aš apeinu tik kvartalus
kelis ligi japonų stiklo dirbinių suodinu

keliu karoliais sniego bėgančiais
nuo vėjo randu kelius kuriuos buvau
pamiršus už kampo niekas nebelaukia

žibintų akys miega pro vartus ištarės
žengdama šaukiu savyj kaip šičia
šalta kaip tu toli garlaiviais ir

garvežiais vagoju žemės plutą
renku po vieną akmenį skeveldrą
luitą statau kaip skruzdė iš

popieriaus namus lošimą vieną
pralaimėjau prasiskolinau žodžius
sankaupas raidžių į laivą burę

tempiu roges į kalną snieguotais keliais
vėl leisiuos kūlversčiais užkabindama
supynes atsiprašysiu tyliai nusibraukus

lašą nuo blakstienos susikruvinau
ne aš tai jis - tas kalnas kalendoriniais
pavasariais atsiskaitysiu už skolas

sekmadieniais nereikalausiu daug
pažvelgsiu dubenin vandens ant rankų -
kas pasaulyje šalčiausias - ne aš - maldausiu