laukianti ryto

neužmiegu dienom kapų nelankau
vakarais nei lapkričio pirmą visų nešventų
nepažįstu gal tik kelis naktimis prabėgančius
bėgiais rožančių krištolo kupolais virš galvų
virš akių stuburų lašeliais nuo sienų
vidinių paveikslų ikonų veidais
nužvelgsiu įsigyvenusias sielas
nubrauksiu skaudžius žodžius nuo
kaktų visus ne ir nenoriu smėlio laikrodžiai
keis į galbūt į galbūt nekeisiu tik aš paliksiu
sugertus lapus skliautuotuos kiemuos
devyni mėnuliai bokštų viršūnėse
glosto kates ir rankas neglostančias
kūnų neliečiančių pirštų daugybė
mano akyse šventuose induose -
šventadienių vyno - nubrauksiu tą lašą nuo
lūpų paliksiu ženkluotus stabus ant kuolų ant
kartuvių savo tikėjimą išgersiu lig dugno
ištartus žodžius bėgsiu tolyn
nepabėgsiu nuo upės srovių
nuo rėvų nuo slenksčių nuo staktų
pirštų privertų išrėktų skausmų naktį
tyliai priglausiu vienplaukę galvą prie įdubų
sienos klausysiuos maldų išburk
iškedenk man kentėjimą tylų
tąnakt kai nebus svetimų