Kelrodis

Į delną suteka išjuoktos žiemos,
Pasakose vietą tarp brolių užėmusios,
Širdys jau svyla nuo dulkių tvankumo,
Sukrauna žodžius dūšion, ant gulto.

Ir svyra saulėgrąžos šiandieną į šiaurę,
Lyg užburtas jausmas veriantis kiaurai,
Pamėlęs aš sėdžiu miške ant suoliuko,
Kur mano saulėlydis vienišas kiūkso.

Nušvintantys lapai beprasmiškai tyli,
Tai stepių vanduo - velnioniškai tyras,
Suprasti žaibus, kartu mėnesieną,
Ir vėl nurausta žibintas - tik vienas.

Jau šešios minutės po vėlumos,
Metas romantikai ir žvakėm namo,
Sugrįžta paukščiai iš tolimų kelionių,
Tai kelrodis mano - teisingas ir doras.