Nuotykis tas pats (2)

„Apsisukti ir dumti atgal į medžių tankumyną. Čiupti Domuką ir kuo toliau... “ Dainos mintyse iškyla neseniai peržiūrėta „Skambučio“ parodija su mergaite pabaisa iš šulinio.
- Teta? – balselis skamba taip lyg būtų išgirdęs šias mintis. „Greičiau atgal, kol dar galima, jeigu jau ne per vėlu... “
- Teta, - dabar maldaujančiai.
Daina susiima ir lėtai vilkdama kojas artėja prie mergaitės. Ranka stipriai įsitveria sūnelio peties. „Neprotingai, bet negaliu kitaip. O gal viskas yra gerai. Tėvai tiesiog prisigėrė ir sumigo. O gal jiems elektrą atjungė už skolas ar kažkas panašaus“.
- Kur tavo tėvai? – Daina labai trokšta atsakymo, kuris leistų su palengvėjimu atsidusti.
- Ten, už tvarto, - atsainiai mesteli mergaitė.
„Viskas bus gerai. Nieko baisaus“:
- Tai kur eiti, Vesta?
Mergaitė parodo pirštu.
„Aha, lyg normalus namas. Lyg ir geltonais dažais dažytas. Kažkada. Apsilaupęs, bet nieko tokio – kaip kaimui, tai  visiškai normalu. Nieko įtartina“.
Vesta stumteli duris. Į vidų neskuba. Laukia Dainos ir Domo.
Kaimo kvapas. „Daug kartų galvojau, kaip jis atsiranda, toks specifinis, taip greitai įsigeriantis į rūbus, maistą, net į odą. Drėgnas pelėsinis, kartais atsiduodantis išrūgomis ir zyziančiomis musėmis, nešvariais pieno koštuvais ir nublukusiais paveikslėliais ant sienų. O šitoj troboj tikrai daug neplautų pieno stiklainių ar dubenų“.
- Gal pakviestum savo tėvus, Vesta? Ir uždegtum kokią žvakę, nes nieko nesimato.
Dideliam Dainos nustebimui, pasistiebusi ir pagrabaliojusi sieną, mergaitė spragteli jungtuką. Apmusijusi „Iljičiaus lemputė“ atskleidžia visą tiesą apie įprastinę kaimo buitį. „Ne pats baisiausias varijantas, “ - konstatuoja Daina, akimis apibėgusi ant sienų sukabintus rakandus. Žvilgsnis stabteli ant Vestos bluzono. Kol dar buvo šviesu, Daina nuo savo kupetos, neįžiūrėjo detalių, o ir nesiruošė vargintis. Žaidžiantys lauke vaikai... Jie visada snarglėti ir purvini. „Mickey Mouse“, rožinis Disneyland‘as, dėmėtomis rankovėmis ir purvinu, per daug purvinu priekiu. Bet... Juk vaikai. Kaimo vaikas. Asociali, o gal tiesiog daugiavaikė šeima. Pala: tėvai.
- Kviesk suaugusius. O gal mums patiems nueiti už to tvarto? Ten turbūt daržas?
- Sodas, - Vesta atsistoja prie durų, tarsi nenorėdama išleisti.
Daina dar kartą apsidairo:
- Kur tavo...
- Aš norėjau.. aš tik norėčiau, kad jūs...
- Visų pirma, atvesk savo mamą, - Daina pakelia balsą, -ir..
Kažkur kniaukteli. Už dar vienų durų, matyt, vedančių į kitą kambarį. Daina suklūsta:
- Juk laikot katiną? - beveik rėkia, nes mergaitės veidelis virš laimingo „Mikio“ keičia spalvas ir mimikas, nė iš tolo nesiderinančias su vaikystės džiaugsmais atrakcionų parke.
- Laikom.... du. Vienas rainas, kitas - ...
Vėl kniaukteli. Suaimanuoja ir lyg sukūkčioja. Dainai bąlstant, pasigirsta:
- Aš tik norėjau paprašyti.... Mano ... kad padėtumėt mano sesutei..
„Aš ten neisiu“ . Tačiau prieš akis – Domukas, įsispraudęs į kampą ir žiūrintis į mamą. Mergaitė, Vesta, drebančiu palūpiu ir taipogi gręžianti akelėmis.
„Gerai“.
- Gerai. Padėsiu, jei galėsiu, - Daina sukanda dantis ir praveria duris į gretimą kambarį.
„Apsiprasti su šviesa“. Sugraibo kišenėje mobilų. „Nusiramink. Viskas ge... negerai. Bet taip jau išėjo. Laikykis, nes Domukas. Ir anas vaikas. Anie vaikai“.
Akys neužkliūva už vaikiškos lovelės. Čia tik stalas, su kėdėm, pakrypusi spinta ir dvigulė lova. Lūpos jau veriasi dar vienam klausimui, kai lovos viduryje tarp pagalvių ir kažkokių neaiškių skudurų vėl kūktelėjama.
Tempai vėl sugreitėja:
- Ji nori valgyti.
- Mišinukas pasibaigė, o parduotuvėje man pritrūko pinigų.
- Tai kuo ją maitinai? Ir kur, po galais, tavo gimdytojai?
- Labai verkė... daviau vandenuko. Virinto, taip mama, darydavo ir mane mokė. Ji vis verkė, o paskui aprimo.
- Tai kiek laiko ji nevalgė? - tyliai klykia Daina, matydama apgraužtus pirštelius burnoje.
- Vakar po pietų...
„Dvi padalos. Greičiau, kur tas greitosios numeris“.
- Skambinu daktarams... Gal pagaliau pasakysi, kur tavo tėvai vadalojasi? - desperatiškai gniaužia mobilų Daina.
- Jie nesivadaloja... Aš jau sakiau, kad jie ...  už tvarto sode... Tėvas po antanine, o mama po ta, kur tokie saldūs obuoliai būdavo. Tik šiemet nebus, nes neužmezgė...
- Taip, itin sunkios būklės. Kiek amžiaus? Vesta, kiek tavo sesei?
- Keturi mėnesiai...
- Keturi. Ne metai. Mėnesiai. Juk sakiau, kad kūdikis. Ir operatyviai. Nuo parduotuvės keliuku žemyn, po į kairę, taip. Tik skubiau...

- Tai einam į tą sodą už tvarto. Tik prožektorių pričiupk.
- Tai gal paleiskit mano ranką, - Daina susivokia kad tvirtai gniaužia mergaitės riešą.
Žolė rasota ir Daina akimirkai paleidžia Domą, kad susisiaustų į megztinį:
- Domuk, tau nešalta? – simboliškai paklausia.
- Mamyte, kada eisime namo? – irgi simboliškai paklausia vaikas.
- Greitai. Kai tik viską sutvarkysime ir pagelbėsime Vestai.

Suklypęs tvartas.
- O kas gyvulius šėrė?
- Mes nebeturim karvės. Tik kelias vištas. Aš jas lesinau ir rinkau kiaušinius. Moku juos virti ir kepti...
- Tai kiek laiko tu jau viena?
- Beveik savaitė... Nuo penktadienio.
Daina nori klausti, kas atsitiko penktadienį, bet, pasirodo, kad jau ateita į sodą.
- Čia užkasiau mamytę, o, va, ten – tėtį.
Daina vėl čiumpa mobilų. Turėtų užtekti prisiskambinti į policiją.
- Kai parėjau namo, mama gulėjo ant grindų, o tėtis buvo labai piktas. Liepė dingti ir niekam nieko nepasakoti, nes ir mane prismaugs. Kai grįžau vėliau, mama tebegulėjo ant grindų, o tėtis kabojo ant virvės. Ir jų abiejų veidai buvo ... labai negražūs.
Aš niekam nesakiau.
Žinojau, ką daryti, nes neseniai mes laidojom močiutę...
- Taip pat čia?
- Ne, kapinėse. Tik man nepavyko iškasti tokių gilių duobių. Sunku buvo juos atvilkti. Bet aš stengiausi. Ant viršaus pasodinau gėlių ir laisčiau. Tik jos kažkodėl nuvyto...