O gaisrinės vis lekia, drasko kelią
Montuoja garsą, skleidžia nesvarumą
Pro bėgančias šakas opiausiai gali
Suprast save ne žmonės, o likimai.
Tik metai čia žydri skėriai po skėčiu
Vandens tirpumas neigiamai nuteikia
Nes gal anksčiau tau būčiau nemokėjus
Nasrais paduočiau ėsti ryklio druską.
Ne ant žaizdos ir ne ant lūpų denio
Mane supils į pieno butelį – daužysim
Tas gaisras po mažai, gležnai tipeno
Pro ribą neutralią moterystės.