Nakties kraujas

Laužo liepsnų atšvaitai blykčiojo ant aplink augusių medžių, ir jų šešėliai šokinėjo bei kraipėsi lyg keisčiausių gyvūnų ar pabaisų siluetai. Bet žmogus, kurstęs ugnį, nėmaž dėl to nesijaudino - ne vieną ir ne dvi tokias naktis praleido jis miške prie laužo. Dabar jam rūpėjo tik viena, - kad greičiau iškeptų
šikšnosparnis, ką tik pašautas miško aikštelėje. Taip... Nekokia šįkart medžioklė... Daugiau medžiotojas nieko ir nepelnė - tik tą vieną naktinį skraidūną.
Bet ir dėl to jis nesijaudino. Bus dar to laimikio... Yra ir prasčiau buvę - kartą net tris dienas nieko burnoj neturėjo.Medžiotojas buvo jaunas, linksmas, tad viskas rodėsi kuo puikiausiai. Ištisas dienas praleisdavo jis miškuose ir laukuose, šaudydamas briedžius, taurus ar stirnas, taipogi nesibodėdamas kokiam kiškeliui ar šermuonėliui spąstus paspęsti... Galų gale iš to ir pragyveno - tai  brangesnį kailį parduodamas, tai mėsos gabalą į duonos kepalą išmainydamas. Nedirbo medžiotojas žemės, nors tėvai ir buvo žemdirbiai. Bet dabar abu buvo mirę, tad vaikinas gyveno vienas pats pamiškės trobelėje, kadaise suręstoje su tėvu. Tėvas irgi buvo medžiotojas, medžiodavo toli nuo namų - Žalčių girioje - tad bent koks būstas tenai buvo visai ne pro šalį. Tėvų gi namuose - kaime - vaikinas nė nemanė gyventi -tenai giminės mokė, kaip reikia gyventi, o to jis nė iš tolo negalėjo pakęsti. Jų nuomone, jei nedirbi žemės, tai jau esi valkata, plėšikas. Tegu juos baubai...
Ūmai vilko kauksmas nutraukė vaikino mintis, ir tą pačią akimirką jis čiupo durklą. Nelabai jis pilkakailių bijojo, bet atsarga niekuomet gėdos nedaro. Tuo labiau, kad kelis žmones neperseniausiai tie plėšrūnai jau buvo sudraskę.
Šikšnosparnis jau beveik iškepė, tuoj...
Vėl kauksmas - bet šį kart jau čia pat. Nė nepajuto medžiotojas, kaip pašoko ir atsišliejo į medį, gniauždamas ištiestoje rankoje durklą.
Sušlamėjo krūmai, šmėstelėjo šešėlis ir - priešais nustėrusį vaikiną išdygo milžiniškas pasišiaušęs vilkas - didumo sulig geru veršiu. Jo krauju pasruvusios akys švietė ryškiau, nei laužo ugnis. Durklas, suspaustas drebančioje rankoje, dabar rodėsi ne ką pavojingesnis kaip šermukšnio iešmas, ant kurio buvo pamautas šikšnosparnis.
Baisiausia buvo tai, kad vilkas dabar nekaukė ir net neurzgė, tik visiškai tylėdamas artinosi prie vargšo medžiotojo. Šis niekaip negalėjo atspėti, kurią gi akimirką žvėris šoks ant jo. Vilkas sustingo - lyg akmeninis - tik laužo atšvaitai blykčiojo jo raudonose akyse.
"Vilkeigi, aš nesiruošiu tavęs žudyti" - suskambėjo vaikinui ausyse. Kas gi tai? Nejaugi...
Čia vilkas pakreipė galvą ir įdėmiai pažvelgė medžiotojui į akis. Ir pasirodė šiam, kad tai - protingo padaro žvilgsnis.Pirštai, gniaužę durklą, atsipalaidavo, ir - tą pat akimirką žvėris sukriokęs šoko ant vaikino.
Dantys - akys - nagai - iltys -skausmas - kraujas - siaubas...
Pratisas kauksmas...
Žvaigždės danguje...
Baltas baltas apskritas mėnulis...



Šaltis… Šaltis tarsi mirtinai surūdiję šarvai kaustė visą kūną. Sustingusios akys žvelgė į žvaigždėtą dangų, nepajėgdamos net mirktelėti. Ir pro tas sustingusias akis žvaigždės plaukė iš lėto, kol pradėjo nykti priešaušrio brėkšmoje.
Staigus drebulys nupurtė visą kūną, grąžindamas jam gyvastį ir tuo pačiu - skausmą.
Vaikinui pabandžius krustelėti, ūmus skausmo tvilksnis krūtinėje net užgniaužė kvapą. Šiaip ne taip atsigaivelėjęs, pasijuto esąs apipiltas kažkokiu lipniu skysčiu, ir drebančia ranka pabandė jį nusivalyti. 
"Kraujas…" -suvokė Vilkeigis.



"Turėčiau jų nekęsti", - įkyri mintis lindo galvon Vilkeigiui.
"Turėčiau, tikrai turėčiau jų nekęsti", - niekaip negalėjo susivaldyti vaikinas ir - dar sykį žvilgtelėjęs laukymėn, nudūlino giliau į mišką. Bet matytas vaizdas stovėjo akyse - miško laukymėje rinko žemuoges  vaikinas ir mergina. Rodosi, nieko ypatingo, bet… bet jau visas mėnuo, kaip Vilkeigis negalėjo pasikalbėti su jokia mergina… Nei su niekuo iš vis… Nebent… Kaip ten bebūtų, su žmonėm jis ne tik kalbėtis, bet ir akyse jiems rodytis negalėjo.
Nes su vilkolakiais žmonės nekalba. Jie juos naikina -jei tik gali. Ir be jokių kalbų.
Kaip per miglą atminė medžiotojas visa tai, kas įvyko. Ir visą savo ligšiolinį gyvenimą jis vos beprisiminė, tik klaidžiojo po bekraščius miškus, kartais atsipeikėdamas visiškai nuogas ant upelio kranto, kartais susivokdamas bebėgąs ristele ištisas dešimtis ar net šimtus mylių girių ir kalnų takais, o kartais - begriaužantis žalios mėsos gabalą… Jis stengdavosi negalvoti - kokios mėsos. Bet įkyrios ir bjaurios mintys vis nedavė jam ramybės kiekvieną prašviesėjimo valandėlę. Netyčia sutikti žmonės sukeldavo vien begalinį ilgesį ir - taip - ir neapykantą. Ir neišpasakytą pasibaisėjimą - savimi. Vilkeigis drebėdamas apžiūrinėdavo savo rankas, vos prisiversdamas stebėdavo miško ežerėlyje atsispindintį veidą ir - nieko tokio nepamatydavo - tik be galo pavargųsi ir liūdną vaikiną…
Bet… bet žinojo puikiai, kas esąs. Nors ir negreit tai suvokė.
Pirmiausiai įtarimas kilo, kai gana ilgą laiką -gal savaitę - o gal ir ilgiau - visiškai nieko nevalgė (taip bent pačiam atrodė), o visvien jautėsi sotus. Pagaliau vieną rytą, pabudęs (ar atsipeikėjęs) po eilinės  nežinios nakties, pamatė netoliese besimėtančius kruvinus kažkieno drabužius. Kurį laiką dar nesuvokė, bet jau netrukus… Tik nesiryžo pasakyti garsiai sau pačiam. Galų gale prisivertė - nuėjo palengva prie upelio, pasilenkė virš ramaus užutekio vandens, pažiūrėjo, pažiūrėjo kiek į save ir - tarė:
- Vilkolakis.