Iškurkiantys lietų (10 gabalas)

Šviesa virtuvėje vėl išblėso, kai Tomas grįžo į kambarį, rankoje laikydamas pusiau ištuštintą butelį kažkokio gėrimo. Jis sunkiai sudribo į savo krėslą, pasisuko, įtaisydamas lazdelę atgal į senąją vietą ir pagaliau ištiesė butelį Morčiui.
- Nežinau, kas jo viduje, bet gerti galima. Pabandyk. Gal tu atpažinsi, koks čia skystis?..
Jis pažvelgė į nurimusią Mariją ir kilstelėjo antakį:
- Ar ką nors praleidau?
Kadangi moteris susidrovėjusi tylėjo, Mortis nusprendė jai padėti.
- Mes kalbėjomės apie tai, ką jautėme sušaldymo metu, - pasakė jis. - Na, žinote, mirtis ir visa kita...
- Visų pirma, - kilstelėjo pirštą anglas, - gana vartoti tą „jūs“. Tai vargina ir ilgina pokalbį. Pabūkime truputį ne tokie kaip visi ir praleiskime tą ilgą adaptacijos periodą. Sutinki?
- Aš už... - gūžtelėjo pečiais Mortis.
- Marija?..
- Gerai, - lėtai ištarė Marija, stebėdama Tomą pavargusiu žvilgsniu.
- Taigi tas nelemtas sušaldymas, - sumurmėjo Tomas, susidėdamas nenustygstančias rankas ant kelių. – Prisipažinsiu, nebuvau sužavėtas minties, kad mane štai ims ir įkiš į šaldytuvą. Turėjau rimtą, progresuojančią ligą, kurios detales nutylėsiu – vis tiek jos jau nebėra. Jeigu ne mano žmonos artimieji, būčiau dulkė... Kiek sakei metų  praėjo? Devyni šimtai? Dieve...
Ranka pakilo ir numojo į niekur.
- Stebiuosi, kad išlikau tiek laiko šaldytuve. Seniai turėjo sugesti ir atšilti. Kažkas turėjo padaryti klaidą, išjungti elektrą, ar sumaišyti numerius – tiesiog matematiškai privalėjo išaušti labai negera diena...
Pamenu, vieną rytą vaistai nebepadėjo. Iškvietė medikus, tie suvarė kaži kiek adatų į sėdimąją – nieko. Dar kelias į krūtinę – irgi nieko. Man buvo bloga, pasaulio beveik nesupratau, tačiau ką tie gyvuliai mano kūnui darė – viską iki paskutinio dūrio jutau. Kaip visos tos medžiagos keliavo po mano kraujagysles – viską. Šlykštus jausmas... Ir galų gale – lengvumas, ramybė! Pamaniau, jog jau viskas, numiriau ir štai tuoj prasidės visi tie tamsūs tuneliai ir šviesos, apie kuriuos visi bulvarai rašo, kai apie ateivius nusibosta paistyti. Deja, girdėjau kiekvieną žodį, kuriais ten pradėjo svaidytis. Mano žmona ėmė klykti, kad visi daktarai savo darbo neišmano ir pagrasino apskųsti visus teismui. Kažkuris medikas liepė išmesti „kvailą bobą“ už durų, prasidėjo klyksmai, kokių kiekvienas vedęs prisiklauso. Tą akimirką tikrai norėjau mirti, nieko nebežinoti ir nebegirdėti. Ir čia išdygsta iš kažkur žmonos brolis, šlamindamas kažkokiais popieriais. Paskutinis iš viso choro, kurį girdėjau. Pasakė, kad yra kažkoks telefonas, kuriuo būtina skambinti – ir viskas. Turbūt išsijungiau, nes kitas dalykas, kurį pamenu – išplaukęs vaizdas ir siaubingai perštinčios akys. Ir dvimetrinis vyras baltu chalatu, pasakęs man tokius žodžius, kokių gyvenime negirdėjau. Daug jų sakė, bet vertėjo taip ir nesurado... Ak, taip... Negalėjo surasti...
Tai va, toks tad mano pomirtinis gyvenimas. Kartais atrodo, kad vis dar tebeesu šaldytuve ir sapnuoju, nes JOKIO sapno, trukusio devynis šimtus metų, aš nepamenu!
Tomas nutilo, nutaisęs nesuprantamą miną. Atrodė lyg ir nepatenkintas, lyg ir susimąstęs, ar tebegalvojantis apie kažką tolimo ir nepasiekiamo.
- Taip, - pritarė Marija, - ir man kartais atrodo, jog tebemiegu. Tačiau aš kažką pamenu, kažką... lyg ir tolimą sapną, kad kažkur buvau ir kažką veikiau. Galbūt gyvenau? Jūs tikite reinkarnacija?
Mortis papurtė galvą, Tomas saviškę pakraipė, abejodamas atsakymo būtinybe.
- Kartais man atrodo, jog tas laikotarpis nebuvo tuščias – aš tikrai kažkur buvau ir kažką dariau svarbaus, - tęsė Marija, lyg pagauta įkvėpimo. - Juk man aiškiai sakė – sušaldymas reiškia mirtį. Jie tik išsaugojo nepažeistą kūną su visa liga, tačiau juk negyvą! Kur visą tą laiką buvo siela?..
- Jeigu tikėsime tokiu dalyku, kaip siela... - tarstelėjo Tomas ir sulaukė trumpo, nekantraus dėbtelėjimo. – Be to, jeigu tu buvai reinkarnavusi, kodėl dabar esi čia, o ne kuriame nors kitame kūne? Negali juk būti sutapimas, kad reinkarnatas miršta būtent tuo metu, kai šį tavo kūną prikelia iš mirusių. Per daug viskas sudėtinga.
- Nenoriu tikėti, kad mane numarinus visai nieko nelieka, - piktokai pasakė moteris. – Net jeigu nesugebu prisiminti, kur buvau tiek laiko, aš vis tiek esu tikra – KAŽKUR buvau.
Ir sučiaupė lūpas, lyg pajutusi Tomo skeptišką žvilgsnį, ar išgirdusi dar neišsakytą nuomonę.
- Aš savo sapnų taip pat nepamenu, - pamėgino išsklaidyti įtampą Mortis, - tačiau prisimenu kelias keistas akimirkas. Turbūt tai įvyko iš karto po to, kai jų velniška technika sušaldė mane – pajutau, jog esu virš stalo, kažkur ore. Ir mačiau visą laboratoriją, netgi savo draugę, verkiančią kažkur už stiklinės sienos. Tik tiek. Kas vyko vėliau, kur aš keliavau -  nieko nepamenu. Tik tą vienintelę sceną laboratorijoje.
- Įdomu, kodėl aš tokių dalykų nepamenu? – sumurmėjo Tomas.
- Galbūt todėl, kad tavo smegenys neišsaugojo prisiminimų, - pabandė spėti Marija. – Jie sakė, kad atgaivintiems žmonėms neduoda jokių garantijų dėl atminties, nes tuo metu nebuvo ištirtas jos mechanizmas smegenyse. Nors aš puikiai prisimenu viską, kiek galiu ir noriu prisiminti.
- Niekai, aš taip pat viską kuo puikiausiai prisimenu, - atšovė Tomas. – Visus savo mokinių vardus galėčiau išvardinti. Ir net jų išvaizdą papasakoti.  Mano atmintis fotografinė. Jeigu būtų koks nors praradimas, pajusčiau tai.
- Gal tu tiesiog apie tai, ką praradai, negalvoji...
- Tuomet man tai paprasčiausiai nėra reikalinga. Ir aš laimingas, net jeigu tai praradau.

Mortis pastebėjo, kad tarp judviejų didėja įtampa. Tomas kažkodėl ėmė rinktis šiurkštesnius žodžius, lyg kasdamas tarpeklį tarp savo ir jos nuomonių. Marija jau nebežiūrėjo į jį – tik žvelgė į savo rankas, sudėtas ant kelių. Jos veide nebuvo emocijų. Trumpą tylą patalpoje drumstė tik skaidrus, vibruojantis „krosnies“ švilpimas. Nežinomos kilmės šviesa  mestelėjo kelis žaismingus šešėlius ant sustingusių veidų, tarsi prasimušusi iš vandens gelmių.
- O tu? – paklausė Morčio Tomas, tikriausiai pats pajutęs nepageidaujamą įtampą ir dabar ketindamas ją kažkaip sušvelninti. - Ar su tavo atmintimi viskas gerai?
- Tiesą pasakius, aš nepamenu savo brangiausio žmogaus vardo, - pasimuistė šis vežimėlyje.
- Tu rimtai?
- Taip. Pamenu daugybę vardų, galbūt josios taip pat, tačiau aš nerandu ryšio tarp kažkurio vardo ir jos. Nežinau, kuris vardas priklausė jai.
- Keista... – pareiškė anglas, trumpai dėbtelėdamas į Mariją, kuri žvelgė į Mortį užjaučiančiu žvilgsniu. – Turėtų būti nepaprastai šlykštu pamesti tokį dalyką. Juk tu esi gana jaunas fiziškai. Kiek tau buvo? Dvidešimt ketveri?
Mortis kilstelėjo ranką nuo vežimėlio ranktūrio ir šleptelėjo ją atgal, kas turėjo reikšti mostelėjimą į niekur.
- Nemanau, kad tai svarbu. Prisimenu visus savo draugų vardus, savo tėvų, giminių ir netgi sumautų kačių, kurias motina laikė savo kambaryje. O jos vienos vardas dingęs! Tarsi ji niekada nebūtų jo man ištarusi... Žinau, ji seniai mirusi ir turėčiau tai pamiršti...
- Neturėtum taip lengvai atsisakyti savo praeities, - papurtė galvą Marija.
- Kodėl? – ramiai paklausė Mortis. -  Nebėra nei vieno, kuris galėtų pasakyti, jog esu jo giminaitis. Nebėra jokio ryšio... Visiškai jokio. Tik pažiūrėkite į šitas sienas! Pažvelkite į šitą ugnį metalo laše! Viskas tarsi iš gotikinio sapno, tarsi iš laikų sankryžos! Nieko nebėra, kas primintų mūsų laikus. Kodėl tad jų nepaleisti?
Mortis pakreipė galvą, kilstelėjo butelį ir nugėrė kelis gurkšnius gelsvo, tirštoko skysčio. Neišspjovė, pajutęs keistą skonį. Paskalavo keistuoju „jogurtu“ burną ir nurijo.
- Primena bananus. Arba bananinį muilą... - sumurmėjo.
- Taigi, - palinksėjo Tomas, pirštais braukdamas per atželiančios barzdos šerius, galvodamas visai ne apie gėrimą, bet apie Morčio palyginimus, - ir man panašu į muilą.
Mortis užsivertė butelį dar kartą, kad „muilas“ galutinai išplautų prisiminimus, tačiau šis paliko nemalonų, salsvoką kartėlį ant liežuvio galo.
- Ar seniai jūs čia? – paklausė jis, pastatydamas beveik tuščią indą ant kilimo, šalia dešiniojo rato. Pažvelgė abejodamas, ar neužmirš jo ir neapvers pajudėjęs iš vietos. Butelis stovėjo tvirtai. – Ką veikėte, kol manęs nebuvo?
- Kalbėjome apie šį bei tą, - murmtelėjo Marija. – Kojos vis dar silpnos, daug vaikščioti negalime.
- Bet reikia, - prisiminė Tomas ir siektelėjo savo lazdelės, - kas dar privers mūsų kojas dirbti, jeigu ne mes patys, ar ne?
Mortis linktelėjo ir vėl pabandė atsistoti, tačiau tik vos pasikėlė. Raumenys sutrūkčiojo, tačiau vis dar nenorėjo veikti. Jis pajuto juos, sutraukė nesijudindamas iš vietos, vėl atpalaidavo, nusprendęs kiek palūkėti ir bandyti atgauti savo kojas pamažu, niekur neskubant. Niekas nė vienam iš jų neapribojo laiko, nedavė jokių terminų ir nieko nereikalavo. Šis butas, trijulės buvimas jame, Morčiui atrodė kaip nereali utopija. Nė vienas iš jų neturėjo jokio tikslo. Bent jau Verikas nesuteikė tokio.
- Kokia kalba jie šneka? – susidomėjo anglas. – Ar sunku išmokti?
- Šiek tiek primena rusų, - pasakė Mortis. – Tačiau žodžiai iškraipyti. Kai kurie pasiskolinti iš kitų kalbų... Jie sugebėjo išversti mano kai kuriuos žodžius, kurių pagalba atradome kitus... Kažkur mieste yra toks ponas Hermis, kuris supranta angliškai. Kiek supratau, tik jis vienas, be mūsų trijų. Visas likęs pasaulis šios kalbos nebemoka.
- Sunku ir suvokti...
- Aš mokiausi kompiuterio pagalba. Rinkome tekstus iš nuolat pildomos žodžių bibliotekos, kol galop pajėgiau suprasti ir be jos. Kalba nėra sudėtinga. Kai atrandi žodžių panašumus, ji netgi atrodo gana pažįstama.
- Galbūt, jeigu tik anksčiau mokėjai rusiškai.
- Taip, mokėjau...
- Ir ką jie tau papasakojo, Morti? Juk turėjo pasakyti kažką svarbaus, ko nesugebėjo paaiškinti mums.
Mortis pažvelgė į savo neklusnias kojas ir pabandė pajudinti vieną. Po gana ilgo raumenų trūkčiojimo galūnė pagaliau sutiko šiek tiek sujudėti.
- Jie sakė, jog mūsų atgaivinimas – visiškas atsitiktinumas. Jeigu nebūtų atradę mūsų kapsulių sugriautoje požeminėje saugykloje, ko gero mes tebemirktume savo lede  dar nežinia kiek laiko.
- Dieve mano! - tyliai sumurmėjo Marija, nusukdama akis į „židinio“ šviesą. -  Aš tikrai sapnuoju...
- Tai mes nesame toje pačioje organizacijoje, kuri buvo atsakinga už mūsų sušaldymą? – patikslino Tomas. – Čia ne „Alcor“?
- Iš „Alcor“ greičiausiai liko tik dulkės. Per tiek laiko pavadinimą galėjo pakeisti šimtus kartų. Pavyzdžiui, šį pastatą vadina „Mednanu“. Gal kažkada čia buvo „Alcor“, nors labai tuo abejoju. Verikas sakė, jog mus rado kažkokioje dykumoje, sugriuvusiame rūsyje. Keturios kapsulės iš šimtų ten buvusių teišliko. Mes – pats tikriausias atsitiktinumas.
Kalbėdamas Mortis šypsojosi, nors ši šypsena nebuvo nei linksma, nei liūdna.
Karti. Jis juto tą prieskonį, tarsi užsilikusį „bananų“ gėrimo lašą.
- Tikrai? – kryptelėjo galvą Tomas ir dirstelėjo į Mariją, - Kurgi ketvirtasis?
- Man sakė, jog jis neišgyveno. Galbūt neištvėrė kūno atstatymo. Verikas nenorėjo apie tai kalbėti, tad aš nieko tikslaus nežinau.
- Keista... – sumurmėjo Tomas, - labai keista, nemanai?
- Čia viskas aplink mus nauja ir keista. Ir kartu taip pažįstama. Pažvelkite į šį vežimėlį. Jis GIRGŽDA. Jis turi du ratus ir važiuoja stumiamas žmogaus raumenų jėgos. Kas būtų pagalvojęs, kad tokį dar pamatysime po tūkstančio metų, ir dar ne muziejuje? Suprantu – praeities atavizmų buvo visais laikais, aš neturėčiau tuo stebėtis. Tačiau vos tik pajuntu po savo užpakaliu šį daiktą, noriu atsisukti ir pažiūrėti, ar tik ten nestovi koks nors operatorius su TV kamera.
- Dar vienas realybės šou! – nusijuokė Marija, stengdamasi savo juoku užkrėsti ir Tomą, kuris žiūrėjo į Mortį ir nerodė jokių emocijų, tarsi paskendęs visai kitoje mintyje. – Kai apie tai užsiminei, ir pati pajutau akimirkai panašią atmosferą.
Mortis linktelėjo, pasisukdamas ir žvilgtelėdamas atgal.
Ne, operatoriaus ten tikrai nebuvo. O juk galėtų. Galėtų žybtelėti šviesos, pasigirsti plojimai, o graži, jauna laidos vedėja staiga prabiltų į juos gryna anglų kalba, sveikindama atvykus į tikruosius, du tūkstančiai penkiasdešimtuosius metus – tiek jis mielai ištvertų. Ir jo bevardė meilė dar nebūtų tokia beviltiškai sena. Ji pagaliau pasakytų jam savo vardą...
- Tu gali atsistoti? – paklausė Mortis merginos, vėl sutelkdamas dėmesį į savo kojas.
- Sunkiai. Jos tarsi pačios lenkiasi. Nesuprantu – raumenys, regis, nesumažėję.
- Jie buvo sušaldyti, tad negalėjo. Verikas sakė, tai dėl ilgo nejudėjimo. Turėtų veikti, jeigu bandysime. Aš noriu apsidairyti po butą.
Sunkiai sušvokštęs, jis įsitvėrė rankomis vežimėlio rankenų ir pakėlė save, tiesdamas kojas. Atsistojo, vis dar laikydamasis už savo transporto priemonės, vos nenugriuvo pajutęs netikėtai didelį svorį. Giliau atsikvėpė, lyg bandydamas mintimis pasiųsti stipresnius signalus į savo aptirpusius sąnarius – „laikykite mane, velniai griebtų! “
Ir jie laikė – tratėdami, virpėdami, bet laikė.
- Atrodo, aš toje kapsulėje priaugau kelis nereikalingus kilogramus, - puse lūpų šyptelėjo vaikinas ir tuoj pat atsisėdo ant žemės, net nespėjęs kaip reikiant įsitverti staliuko. Tik atsisėdęs suprato – gerai, kad vis dėl to nepastvėrė. Baldas atrodė gana trapus, greičiausiai nebūtų jo išlaikęs.
Mortis išsitiesė ant minkšto kilimo ir pabandė pakilnoti kojas. Paprastas pratimas, seniau jam tai atrodė vieni niekai.
Dabar gi vieną koją kėlė iš visų jėgų, sukandęs dantis. Jis labai norėjo vėl vaikščioti.
- Žinote, kas šioje situacijoje sunkiausia? – paklausė, žiūrėdamas į lubas.
- Nežinojimas, - sumurmėjo Marija.
- Aha, - sutiko. – Tikrai. Visą laiką žinai, jog nėra jokio gyvenimo tikslo, išskyrus patį gyvenimą, patį egzistavimą. Čia, tarp šių sienų. Aš visą laiką klausiu savęs, koks bus mano tikslas ir vis nerandu atsakymo. Ir tai mane siutina!
- Anksčiau eidavau į darbą, - tarsi minties tęsinys atsiliepė Marija. – Dariau šukuosenas gražuolėms, vaikščiojančioms podiumais. Vėliau grįždavau namo, ruošdavau vakarienę, žiūrėdavau televizorių, galbūt išbėgdavau su draugais į klubą. Žinojau, kad rudenį važiuosiu į dar vieną kelionę. Į Šri Lanką...
- Visą laiką buvo kažkoks tikslas, - nuleido vargiai iškeltą koją Mortis. – Ar bent kažkoks žinojimas, jog gali turėti tokį. Prakeiktas „Alcor“...
- Labai plačiai žvelgiate, - prabudo Tomas iš savo minčių, iš pradžių lyg visai negirdėjęs, apie ką kalbama. – Ir „Alcor“ čia niekuo dėtas. Visa problema – požiūris.
- Aš jaučiu diskomfortą, nes neturiu tikslo ir šiuo metu sudėtinga tokį susirasti, - griežtokai pastebėjo Mortis.
- Regis, tu norėjai apsidairyti po butą? Žinai, aš irgi noriu, nes netrukus būsime nuvargę. O miegoti krėsle visai nepatogu. Štai tau ir tikslas – kelkimės ir apsidairykime.
- O kas po to?
- Tu pirma pasiek šitą tikslą, tada galvok apie daugiau. Žinai, daugumos problema yra ta, kad jie žvelgia taip toli, kad nemato mažų dalykų po savo nosimi. Ir nesugeba jais pasidžiaugti.
Tomas sunkiai pakilo, bakstelėjo lazdos galu Morčio koją, lyg tikrindamas, ar šis ką nors jaučia.
- Manau, tavo tikslas šiuo metu daug paprastesnis. Atsistoti ir pakrutinti kojas. Todėl netgi tavo svajonė apie apsidairymą, galima sakyti, gana toli siekianti.  Jaunas tu dar. Mano studentai buvo tokie, kaip tu. Nenuoramos.
- Jūs mokytojas?
- Mes juk susitarėme dėl „tu“?
- Atsiprašau...
- Aš matematikas. Teoretikas. Aštuonerius metus  auklėjau didelius vaikus, didžioji dalis jų netgi nejuto jokio matematinio ryšio su pasauliu, kuriame gyvena. Nematė išskaičiavimų, kuriais buvo grįsti netgi jų tarpusavio santykiai, santykiai su tėvais ir visuomene. O juk viskas yra matematika, viskas susiję kažkokiais ryšiais, kuriuos galima aprašyti skaičių kalba. Sakyk, ką tu dirbai?
- Programavau...
- Tuomet matematika tau neturėtų būti visai svetimas dalykas, ar ne?
- Aukštosios matematikos paskaitas aš dažnai praleidinėdavau, - prisipažino Mortis.
- Koks skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Tomas, svyruodamas prie Morčio kojūgalio. – Galbūt tavo dėstytojas nesugebėjo tavęs sudominti. Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Tu dirbai su geležinės logikos reikalaujančiais dalykais. Sakyk, ką tavo logika sako apie mūsų padėtį?
Mortis liovėsi judinti koją ir pažvelgė į lubas, išmargintas ornamentais ne ką menkiau, nei sienos. Klausimas buvo vienas iš tų, turinčių iš anksto paruoštus atsakymus. Ilgos tylos metu anglas kažką apgalvojo, jis tai įtarė.
Ir taip pat Tomas privertė Mortį susilyginti su juo, nepaisydamas savo mokytojo statuso. Mokytojai visada išlieka mokytojais, nesvarbu, kaip toli jie nuo savo universitetų ir auditorijų. Žinoma, jeigu jie turi pašaukimą šiam darbui.
Tomas, regis, turėjo. Jis buvo vienas tų mokytojų, kuriems nelauktai pajunti pagarbą ir tokie žodeliai, kaip „tu“, staiga tampa beveik fiziškai neįmanomi.
Bet kokio atsakymo jam negalėjai duoti. Tomas per ilgai galvojo, kad lauktų iš jo kažkokių svaičiojimų. Jis galėjo tiesiog pasakyti „nežinau“ ir leisti anglui kalbėti – jis tikrai kažką pasakytų ir tai būtų daug greičiau.
- Aš... net nežinau, ką... - buvo bepradedąs, tačiau Tomas nekantriai bakstelėjo lazdele į jo kairę koją.
- Trauki lengviausiu keliu, ar ne? – linktelėjo, primerkdamas akis. – Nori pasakyti, niekada nekilo jausmas, kad kažkas čia ne taip? Ypač tu turėjai daugiausiai laiko šiam klausimui, nes tu anksčiau už mudu su Marija žinojai, kad mūsų atšildymas – atsitiktinumas.
- Jie rado mus dykumoje, - lėtai pradėjo Mortis, prisimindamas savo nerimą, kada Verikas nutildavo, staiga nepabaigęs kažkokios minties, ar nusisukdavo, lyg slėpdamas savo žvilgsnį. „Tiesiog šiaip sau, už dyką mums duoda apartamentus? “ suabejojo tada Mortis, nepatikliai stebėdamas mokslininką ir šis nusuko akis – „Panašu, kad taip. “
- Viskas kainuoja...
Tomas linktelėjo, stebėdamas gulintįjį.
- Jie nėra tie, kuriems buvo sumokėta už mūsų saugojimą. „Mednanas“ randa mus dievai žino kur, iškasa iš rūsių po dykuma... – susijaudinęs tęsė Mortis. – Transportavimas, saugojimas iki to laiko, kol būsime ištirti. Jie greičiausiai netgi nesuprato, kaip ir kam mes ten sušaldyti. Laisvai galėjo paversti mus lavoninės pacientais, mėginių pavyzdžiais, ar ne?
- Tęsk...
- Vėliau atgaivinimas nanorobotų pagalba, kūnų sutvarkymas, ligų pašalinimas – mūsų laikais tai būtų kainavę beprotiškus pinigus. O jie dar duoda mums apartamentus. Ir nepasako kainos.
- Ar gali būti, kad jiems tai iš tiesų nieko nekainuoja? – paklausė Tomas, žiūrėdamas į Mortį laukiančiu žvilgsniu. Klausimas nuskambėjo labiau retoriškai.
- Žinote, aš žiūriu į savo vežimėlį ir nenoriu tuo patikėti...
- Išlaidos bet kokiu atveju yra, - palingavo galvą anglas, pirštais grabaliodamas barzdos šerius. - Energetiniai nuostoliai visada būna, nesvarbu kokia forma. Ir viskas turi būti apmokėta, jeigu galvosime kaip verslininkai. Ar mes turime jiems kuo užmokėti?
- Jie dar nepateikė sąskaitos, - trūktelėjo pečiais Mortis.
Tomas perkėlė savo svorį ant kitos kojos ir vėl bakstelėjo lazdele į Morčio galūnę.
- Smarkiai abejoju, kad mano sąskaitos Loido banke tebegalioja iki šiol. Manau, jie taip pat tuo abejoja. Ir žinai, jie greičiausiai tuo abejojo nuo tos akimirkos, kai rado mus po žeme. Ten buvome negyvi – lygiai tokie, kokie negyvi būna akmenys ar smėlis, ar... Žodžiu, mes buvome daiktai, Morti! Jie surado amžiams pamirštus daiktus.
- Ką tu nori tuo pasakyti? – įsiterpė Marija. – Mes esame jų nuosavybė?
- Nenustebčiau... – linktelėjo Tomas. – Tikrai, nė kiek nenustebčiau.
Mortis pasikėlė ant alkūnių ir atsisėdo, prisitraukdamas kelius prie krūtinės.
- Skamba labai nemaloniai, - pratarė jis.  Ar mes turime kokią nors išeitį?
Tomas skėstelėjo rankomis ir lėtai patraukė link virtuvės, pakeliui paimdamas beveik tuščią butelį su „bananiniu muilu“.
- Jeigu tokia ir egzistuoja, aš jos dar nesugalvojau. Bet... – jis stabtelėjo prie durų ir pamerkė Marijai, - čia tik toks pasvarstymas. Galbūt mes jų nuosavybė, o gal ir ne. Gal jie visi kokie nors šventieji samariečiai, prikeliantys visus, kuriuos randa apleistuose rūsiuose?
- Tokia mintis manęs visai neįtikina, - apatiškai pareiškė Marija, žiūrėdama į savo rankas.
- Tačiau tai dar viena monetos pusė. Arba briauna. Su nykiai maža galimybe pakliūti ant jos.

Mortis šiaip ne taip atsistojo, tačiau žengti vieną vienintelį žingsnį vėl nepasisekė. Nors pajuto skirtumą – kojos pamažu atsigavo. Jos išlaikė jį žymiai ilgiau ir jis netgi pajuto besipriešinančius raumenis. Suspėjo įsitverti vežimėlio ranktūrio ir susirangyti jame visu savo svoriu, net ratai subraškėjo.
Tomo mintys ir išvados galop privertė jį suvokti, kokį sunkumą iki šiol jis juto viduje. Nors taip ir nesugebėjo iki pat šio momento pats vienas perprasti visų savo padėties subtilybių, kažkur pasąmonėje ši mįslė jau senokai glūdėjo išspręsta, kankindama jį tyliu šauksmu: „Ar nematai, kad tu esi prekė? “.
Jeigu Tomas buvo teisus, jo kūnas nepriklausė jam. Visa biologinė masė buvo ir yra „Mednano“ nuosavybė, dykumoje rastas pamirštas daiktas. Tereikia sulaukti patvirtinimo, kurio iki šiol negavo.
Ko jie laukia? Tikisi, kad jis pats supras ir susitaikys su tokia padėtimi? Ketina jį nutverti žengiant neteisingą žingsnį ir tada pasakyti – „ką čia dirbi, sūneli? Tu neturi teisės išeiti iš šio pastato. Tu liksi čia amžiams! ”
- Nė velnio... – sumurmėjo Mortis sau, nejausdamas savo pirštų, tvirtai sugniaužusių vežimėlio ranktūrius.
Jie buvo protingi žmonės. Turėjo būti tokie. Turėjo suvokti, kad pacientai savęs daiktais tikrai nelaikys ir greičiausiai nesusitaikys su padėtimi. Jeigu tai žino, kodėl nesiima priemonių, kurios apsunkintų bet kokį pasipriešinimą? Gal jie dar patys neapsisprendę?
Mortis dar nežinojo, kaip ir kada, bet jau matė save toli už šio pastato sienų, kažkokioje sunkiai nusakomoje vietoje.  Kada nors išeiti iš čia jis turės. Pamatyti pasaulį norės, ypač kai jo nebevaržo jokie ryšiai su artimais žmonėmis. Jų nebebuvo.
Staiga prisiminė Tomo žodžius, kurie jau buvo kartą nuleidę ant žemės. Išties, jis per daug toli siekia. Per daug kankina save mintimis apie galimus dalykus, kai dar turi galybę nesutvarkytų problemų. Kojos...
Mortis pabandė susikaupti. Kad ir kokia jo padėtis būtų, Tomas buvo teisus. Reikėjo pirma atgauti tvirtas kojas. Be jų jis net nepasieks lifto, ką jau bekalbėti apie kažkokią vietą už šio pastato sienų. Turėjo ištirti šį butą ir kažkaip surasti atsakymą į klausimą – kas jis toks? Ar gali jis vieną dieną pasakyti mokslininkams „viso gero“ ir dingti pro duris?
Mortis vėl atsiduso. Mintys nesulaikomai stengėsi aplenkti artimiausius tikslus, trukdydamos jam susikaupti  ir bent pusvalandį ramiai pamankštinti kojas. Galop jis liovėsi jas trūkčioti ir griebė rankomis vežimėlio ratus, ketindamas kojas palikti vėlesniam laikui.
Jis vis dar pažinojo tik didįjį šių apartamentų kambarį.
- Įsitverk vežimėlio rankenų, – pakvietė jis Mariją, kuri nerangiai stengėsi apeiti staliuką, liesdama pirštų galais jo paviršių. Šiek tiek pavažiavo atgal, kad ji galėtų lengvai pasiekti.
- Ačiū.
Jiedu pajudėjo į patalpą, kurią Mortis mintyse pavadino virtuve. Lėtai, patys sau šypsodamiesi, nes nematė vienas kito veidų. Tačiau įsivaizdavo, kaip juokingai turėtų abu atrodyti iš šalies.


---


Saulė jau buvo aukščiausiame taške, pasiruošusi tęsti kelionę žemėjančia trajektorija, tačiau  nė vienas gyvas padaras Legorde negalėjo jos matyti - dangus buvo pajuodęs nuo susikaupusių sunkių audros debesų, tarsi nematomu magnetu pritrauktų virš miesto. Gatvėse, užtemdytose niūriais šešėliais, žmonės atrodė lyg aptingę driežai, nesulaukę šilumos iš aukštybių, o pastatų viduje oras atrodė sunkus ir keliantis miegą. Toks pat sunkumas apimdavo ir siaurose gatvelėse, užtemdytose ne tik debesų, tačiau ir pastatų šešėlių, tirštinančių ir taip menką šviesą.
Ne visose gatvėse galėjai pamatyti žmones. Kai kurios buvo tiek apleistos, kad net užklydęs vienišas praeivis bijojo bent kiek garsiau sutrepsėti ir sudrumsti visišką tylą, tad tyliai traukė savo tikslo link, slapstydamasis apgriuvusių pastatų sienų šešėliuose ir kiekvienoje tuščioje lango kiaurymėje regėdamas piktas akis, tykančias patogaus momento.

Milžiniškas pastatas,  kuriame tamsų vidurdienį susitiko du vyrai, stovėjo vieno tokio apleisto ir menkai lankomo rajono pakraštyje. Jis buvo toks senas, kad niekas nebežinojo, kada ir kokiais tikslais jį pastatė. Negalėjai net pagalvoti, kad jame kas nors gali gyventi, nes nė vieną vakarą ir nė viename lange nebuvo užsižiebusi šviesa, kada nors išdavusį naujakurį.
Hermis truputį jaudinosi. Ir galbūt juto viduje nepaaiškinamą liūdesį, regėdamas byrančius sienų fragmentus, eroduojančius papuošimus, raižinius akmenyje, dūlančius paveikslus, kiek jų čia sugebėjo išlikti. Drėgmė sunkėsi per visas sienas, temperatūros kadaise čia nebereguliavo, tad visa buvo pasmerkta lėtai virsti į dulkes, kuriose kada nors gamta išaugins samanas ir žoles.
Hermis krūptelėjo, kai kolonomis švystelėjo šviesos atšvaitai, ieškantys jo. Artinosi vaikis, kurį istorikas pažino iš amžinai šnarpščiančios nosies – Aklipsas šnarpštė net tada, kai neturėjo jokios slogos. O sloga pastaruoju metu jam turėjo būti prabanga, kai nanoimunitetas su tokiais negalavimais susidorodavo per porą valandų. Tad šnarpštimas buvo tik įprotis smagiai patraukti nosimi orą, tarsi bandant įsitikinti, kad vieta saugi ir tamsoje nesislepia joks prasmirdęs žudikas.
- Tave pamatyti pastaruoju metu beveik neįmanoma, - pareiškė Aklipsas, sumažindamas žibintuvėlio šviesos ryškumą. – Kažkas nutiko?
- Atleisk, aš turėjau daug darbo. Labai daug, - Hermis įtariai pažvelgė į tamsą, iš kurios išniro vaikis ir mostelėjo galva į priešingą pusę, - eime, aš užkūriau židinį pusrūsyje. Čia pastaruoju metu gana drėgna.
- Tai susiję su Mednanu? – susidomėjo Aklipsas, pirštais paliesdamas iš kepurės styrančią anteną, tarsi norėdamas įsitikinti, kad ji vis dar savo vietoje. – Mes girdėjome, kad Mednanas pastaruoju metu labai sustiprino apsaugą. Kiborgai tikrina visus darbuotojus, net mūsų žmogus negalėjo nė piršto pajudinti, tad naujienas iš jo gavome tik prieš tris dienas. Kas ten vyksta? Ar tau Verikas ką nors papasakojo?
- Verikas yra jų žmogus ir man nedaug pasakoja. Bet tai, ką jis papasakojo... Klipsai, jie ten turi radinį, pranokstantį bet kokias senovines bibliotekas!
-  Jie rado veikiantį kompiuterį?
- Žmogų, Klipsai! Jie turi sveikus žmones su veikiančiomis smegenimis!
Vaikis vėl trūktelėjo orą.
- Nori pasakyti, jie nuskrido į kažkokią apleistą vietą ir prisigaudė laukinių? Tu tai man sakai?
- O tai mėšlas, ne... Aš sakau, jie surado kažkokius konteinerius su sušaldytais žmonių kūnais. Gal tūkstančio metų senumo. Ir jie sugebėjo juos atgaivinti. Aš netgi šnekėjausi su vienu iš jų anglų kalba, kurią iki šiol mokėjau tik iš knygų ir senų įrašų. Būtum girdėjęs, kaip ji skyrėsi pašnekovo lūpose, Klipsai. Tokia patirtis  ne kiekvienam istorikui pasitaiko, ar ne?
- Žinai, Hermi, tave turbūt tik istorikas ir tesuprastų...
- Atleisk, tu teisus. Paskutinę savaitę aš kaip ant adatų – nuolat gaunu medžiagos, kurią pateikia Mednanas. Jie sudarė sutartį su gildija ir įdarbino mane, tad ir mano pokalbiai yra sekami daug labiau nei iki šiol. Todėl ir negalėjau čia ateiti.
- Suprantu, - linktelėjo Aklipsas, kurio vardo dar nė vienas niekada netarė pilno po to, kai geriau susipažino su juo, - Žmonės iš šaldytuvo – įdomu. Mednanas juos nori parduoti?
- Neįsivaizduoju. Kiek pažįstu iš pasakojimų Hektą Mačą, jis jų į laisvę tikrai neišleis, apie tai galime pamiršti. O būtų visai smagu su paslaptinguoju Morčiu pasikalbėti apie tuos laikus, kada jis vaikščiojo laisvėje, ar ne?
- Čia tikras vardas, ar Mednano žmonės tokį sugalvojo?
- Nežinau. Turbūt tikras.
Klipsas nulipo laiptais žemyn, į patalpą, kurioje linksmai žaidė židinio liepsnų šviesa. Čia buvo šilta, netgi šiek tiek jauku. Akmeninės sienos vis dar garavo nuo susikaupusios drėgmės, tačiau nuo jų nebesklido toks šaltis, kokio jiedu sulaukė pirmame aukšte. Priešais židinį stovėjo dvi dėžės ir suolas, prie kurio Hermis patraukė, kad patogiai įsitaisytų.
Klipsas apsidairė. Kitas patalpos galas skendėjo prietemoje, jis tepamatė keturias nišas sienoje ir kažkokias dėžes ant žemės, kuriose greičiausiai nieko nebuvo. Arba ten liko šiukšlių nuo neatmenamų laikų, kuomet čia dar kažkas lankėsi. Šiaip ar taip, šį pusrūsį jie naudojo retai, kai reikėdavo naktį paslėpti šviesą ir šilumą nuo pašalinių akių.
- Buvo ir kitų gandų, Klipsai.
- Aha... kokių gi?
- Mednanas kasa karo kirvį Bezendorui, jeigu aš neklystu.
- Ką jie daro?! - išsižiojo vaikis.
- Atleisk, tai vis per mano poetišką galvą... Tai toks posakis, reiškiantis karo pradžią. Norėjau pasakyti, kad galbūt Mednanas nesutaria su Bezendoro Namais. Kažkas tarp šių gildijų įvyko. Girdėjau gandus, kad tai dėl tų žmonių, dėl Morčio.
Klipsas tyliai atsisėdo šalia senio, timptelėdamas savo anteną. Nervingai timptelėjo, beveik perpus perlenkė.
- Aš nežinau, kas ten įvyko, bet Bezendoras, regis, pastaruoju metu taip pat tikrina savo žmones ir stengiasi visus saviškius laikyti po padu. Tačiau vis dėl to svarbiausia naujiena lieka tie trys žmonės, Klipsai. Trys tūkstantmečiai. Ir Hektui greičiausiai rūpi ne jų žinios, bet biologiniai pavyzdžiai, DNR ir visa kita.
- O tu norėtum juos pamatyti laisvėje?
- Kad ir kaip aš norėčiau, tai tebūtų fantazija. Hektas juos turi savo narvelyje.
- Betgi... Betgi Gildijos uždraudė naudoti vergus, Hermi. Niekas neturi teisės laikyti kažką nelaisvėje, nebent tai būtų nusikaltėliai...
- Tu tiki tuo?
- Šūdas, ne! Aš žinau, kad tai tėra oficialus susitarimas, kurio neoficialiai nesilaikoma. Betgi Mačas yra gildijos vadovas, o tai reiškia, kad jis turi kartais atsiskaityti ir su Gildijų Gildija, ar ne?
- O tai jau primena kažkokį planą, - linktelėjo Hermis, šypsodamasis.
- Kas dėl Bezendoro... Turiu apie jį ir aš žinių, - prasitarė Klipsas tylesniu balsu, tarsi prisiversdamas sakyti kažkokį nemalonų dalyką. – Tai dėl mūsų kaltės tos gildijos tarpusavyje pešasi.
- Dėl TAVO kaltės? – nustebęs pasitikslino Hermis.
- Dėl pogrindininkų. Matai, mes turime saviškį Mednano pastate.  Jis mums perdavinėjo informaciją apie Mednano veiklą ir štai vieną dieną sužinome, kad jų palydovai aptinka kažką labai įdomaus. Tokio įdomaus, kad visa informacija bematant įšaldoma ir paskelbiama ypač slapta. Visi ryšio kanalai sekami dusyk uoliau, net į Tinklą neišeisi penkių slaptažodžių nesurinkęs... Bet mūsų ryšininkas atkasa – jie vyksta į kažkokią dykumą pargabenti kažkokio krovinio. Tolima vieta, krovinys vis dar nežinomas, tačiau dėl menkniekių niekas tokių aliarmų neskelbia, ar ne?
Ir mūsų vyrukams nutįso seilė. Pagalvojome – jeigu Mednanas tą daiktą parsigabens, iš jų patalpų greičiausiai nė kąsnelio negausime. Juk tai tvirtovė, saugoma vaikiškai atrodančių kiborgų...
- Taigi, jūs sugalvojote krovinį perkelti į mažiau saugomą vietą?
- Kaip tik taip ir pagalvojome. Bezendoro sandėliai ir laboratorijos, kuriose gamina ginklus ir orlaivių dalis. Taip pat pavojinga, tačiau daug mažiau. Turime ten savo įėjimus, apie kuriuos jie nieko nežino. Štai ir pasvarstėme – o jeigu Bezendorui numesti informacijos kąsnį? Jie turi laivus ir ginklus, galėtų tą krovinį atimti...
- Bet Klipsai, ten juk buvo mano sūnus! Jis pats skrido tuo Mednano laivu, kurį jūs... Šūdas, jis per plauką liko gyvas! Ar supranti, kokios košės privirėte su savo nutįsusiomis seilėmis?
- Prisiekiu savo motina, aš sužinojau viską tik po to, kai mūsiškiai už stalo aptarinėjo nesėkmes. Iš kur jie galėjo žinoti, kur kieno sūnus dalyvauja? Ir be to – šitokios operacijos visiškai ne mūsų stiliaus, tad nenuostabu, kad šitaip viskas pakrypo. Aš, beje, netgi džiaugiuosi, kad nieko neišėjo...
- Gerai, nebesiteisink, - Hermis padėjo Klipsui ištiesinti jo anteną, vaikis nedrąsiai šyptelėjo. – Gerai, kad jums nepasisekė. Įsivaizduojate, ką Bezendoro namai būtų darę su trimis sušaldytais žmonėmis? Jie, kurie neturi jokio supratimo apie mediciną? Mūsų svečiai tebelindėtų šaldytuvuose, arba juos būtų pardavę kaip pjaustytą mėsytę. Sudie tūkstantmečio senumo žinioms...
- Tai tu sakai...
- Man labiau patinka dabartinė padėtis, Klipsai. Jie gyvi ir galbūt turi nedidelę galimybę surasti mus. Ar mes galime jiems kuo nors padėti?
- Neįsivaizduoju. Jų informaciniai tinklai saugomi ir iš vidaus, ir iš išorės. Jie turi sutartis su ryšių ir informatikų gildijomis, tad netgi bandyti laužti Mednano tinklą gana pavojinga.
- Tačiau įmanoma?
- Įmanoma viskas, jeigu yra pakankamai laiko. Manai, jie trys to verti?
- Nežinau, Klipsai. Man, kaip mokslininkui, jie būtų neįkainojami.
- Tuomet turiu pasikalbėti su vadu. Jeigu jis priims iššūkį, tuomet mes bandysime skverbtis į Mednaną.
- Ačiū, - atsiduso Hermis ir atsisuko į ugnį, kad pašildytų savo veidą. – Neblogos naujienos, Klipsai. Dabar bent žinosiu, ko Mednanas ieško Bezendoro Namų teritorijoje.
- Nesijaudink, mūsų jie nesuras. N-tinklas iki šiol dar nebuvo surastas.
- Taip, aš žinau, kad jūs esate protingi vaikinai, tačiau ir protingi kartais padaro tai, ką kvailys daro kasdien. Manau, daugiau panašių pamokų jums nereikės, Klipsai.
Vaikis palingavo galvą, patempdamas apatinę lūpą, nieko neatsakė, o ir nematė reikalo. Hermis barėsi nerimtai, pusiau juokais, greičiausiai supratęs, kad jie patys nekaip jaučiasi, prisvilinę savo pirštus prie greitpuodžio.
- Beje, - Hermis atitraukė žvilgsnį nuo ugnies ir pažvelgė į Klipsą, -  kaip sekasi dirbti su daktaro Pero paskutiniu pranešimu?
- O... šitas, bijau, neįkandamas, - atsiduso šis. – Peras gerokai pervertino mūsų intelektą. Galbūt tikėjosi, kad suvoksime užuominos prasmę kažkaip kitaip, tačiau ši nepasiduoda interpretacijoms. „Šokis ant kiborgo kapo“ yra iš principo tuščias pranešimas. Mes išbandėme kelis raidinio kodavimo būdus...
- Jis neturėjo laiko, kad galėtų koduoti raidėmis, pats sakei, - priminė Hermis.
- Taip, tiesa, bet mes visgi pabandėme. Žinoma, tuščiai. Mėja – ir ta nesugebėjo perkąsti rakto, nors ji turi priėjimus prie išsamiausių bibliotekų. Netgi bandėme rasti archyvuose ką nors apie pirmuosius kiborgus, kuriuos galbūt kažkas galėjo palaidoti kokiuose nors kapuose, bet kai pamatai, kokie tie archyvai seni, net nebetiki, kad koks nors kapas iš viso dar gali egzistuoti.
- Šiais laikais niekas nebelaidoja kapuose, - linktelėjo Hermis.
- Jeigu žmonių nebelaidoja, tai kaip galima tikėtis atrasti kiborgo kapą?!
- Palauk, - kilstelėjo pirštą senis ir Klipsas tuoj pat sukoncentravo dėmesį į jį. Tiesa, trumpam. – Jeigu Peras nori mus nuvesti prie kažkokio kapo, jis pats ten turėjo pabuvoti ir kažką pamatyti, ar ne?
- Na... tokiu atveju, kapas neturėtų būti labai toli. Jis privalo egzistuoti šiame mieste, kadangi Peras per savo gyvenimą buvo išvykęs iš Legordo tik vieną kartą.
- Aš taip pat manau, - palinkčiojo Hermis. – Taigi, turime kapą čia, Legorde. O dabar pagalvokime, apie kokį kiborgą jis galėjo kalbėti?
- Kad mane kur šūdas, Hermi, kiborgų šitame mieste tūkstančiai, jeigu ne dešimtys tūkstančių! Visi jie arba tarnai, arba atstumtieji, o pastarieji sušiktai pavojingi. Mes neturime jokių duomenų apie pastaruosius, o apie pirmuosius tegalima pasakyti, kad šie veikia, arba gerai veikia...
- Tu per daug karščiuojiesi.
- Atleisk. Aš šitas mintis pergalvojau šimtus kartų, tad grįžti prie to paties kažkaip gaižu... Kiborgai kapų neturi – tai viskas, ką mes žinome.
- O ar negalėjo Peras šio žodžio panaudoti kaip sinonimo? - prisimerkė Hermis, paremdamas pirštais smakrą.
- Pavyzdžiui?
- Na... tarkime kiborgų nelaidoja kapuose. Kurgi juos deda pirmiausiai, jeigu jie žūva ar tiesiog sugenda?
- Jų lavonus gali įkišti į kokią nors saugyklą laikinam saugojimui. O vėliau – į nanovirusinį inkubatorių, kur juos paverčia pirminėmis žaliavomis.  Gerai, tarkime, kad kažkuris užsibuvo saugykloje, kurią Peras ir pavadino kapu. Tačiau ką tada reiškia kita žinutės dalis? Kokio šokio jis tikisi ant metalinio saugyklos korpuso? Ir kam?
- Tu užduodi neteisingus klausimus, - papurtė galvą Hermis, galvodamas apie kalnus interpretacijų, kurias gali sukelti vingriai suraityta mintis. – Mums pirma reikėtų atsakyti į klausimą, APIE KĄ Peras mums norėjo papasakoti savo tokiu pranešimu? Ką paskutiniu metu jis veikė ir dėl ko labiausiai galėjo jaudintis? Kai mes žinosime, kuo paskutinėmis dienomis buvo užimta senio galva, mes matysime aiškesnį paveikslą. Ar gali iškapstyti tokią informaciją?
- Tai jau lengviau, - palinksėjo Klipsas, - daug lengviau. Kodėl anksčiau nepaskambinai, Hermi? Tu būtum mums sutaupęs daug laiko...

Staiga Klipsas sukluso, išgirdęs šnaresius, atsklidusius nuo laiptų pusės. Pastate buvo dar kažkas.
- Ar tu įsitikinęs...
- Žvaigždutė, - pasakė senis, nuramindamas vaikį. – Čia tik Žvaigždutė.
- Maniau, mes vieni... Šūdas, ta mergiotė mane išgąsdino.

Tylūs žingsniai nuo pakopų nekilstelėjo nė vienos senos dulkės. Klipsas pamatė ją laiptų papėdėje tik tada, kai akies krašteliu užfiksavo nežymų judesį. Hermis, jeigu ir išgirdo, neatsisuko patikrinti. Jis buvo atsipalaidavęs ir susimąstęs. Galvojo apie niūrų Mednano pastatų kompleksą ir viduje įkalintus belaisvius. Galvojo apie savo sūnų.
- Sveika, - linktelėjo vaikis, žvelgdamas į viešnios šviesiai pilkas akis, kurios, plačiai atmerktos, smalsiai stebėjo du prie ugnies sėdinčius bičiulius. Smalsiai, tačiau kartu ir skvarbiai. – Senokai tave bemačiau pastaruoju metu.
- Girdėjau, Pero nebėra, - tyliu balsu tarė ji, galvos linktelėjimu atsakydama į Klipso pasisveikinimą. – Turbūt gerokai pavėlavau su tokiomis žiniomis, ar ne?
- Jis žuvo prieš pusantro mėnesio. Maždaug.
Skvarbus pilkų akių žvilgsnis sušvelnėjo, jame galėjai įžvelgti kruopelytę skausmo. Ji susitvardė, nurijo prasiveržusias emocijas. Išsikraus vėliau, kai bus viena.
- Aš... turėjau pamatyti jį anksčiau. Privalėjau paskubėti, tačiau negalėjau. Žinojau, kad Peras nori pasakyti kažką labai svarbaus, bet tokie jau tie mūsų pasauliai – susiliečia vos keliuose taškuose...
Ji šyptelėjo, tarsi teisindamasi. Hermis staiga atsisuko į ją, išgirdęs jos paskutinius žodžius. Jis atrodė labai nustebęs.
- Gal senasis Peras norėjo tau ką nors papasakoti apie šokį ant kiborgo kapo? – paklausė jis.
- Ne... – Žvaigždutė atrodė šiek tiek sutrikusi. – Tačiau jis norėjo man papasakoti kažką apie štai šitą.
Ji ištraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapelį ir ištiesė jį Hermiui, žengdama prie jo artyn. Šis paėmė popierių virpančiomis rankomis ir išskleidė.
- Tai juk iš viešosios Legordo bibliotekos! Jis išplėšė puslapį iš restauruotos knygos! – nusijuokė istorikas, išvydęs antspaudą, kurį geriausiai pažinojo – pats tokius pakankamai dažnai spaudė ant ką tik paruoštų vertimų. – Greičiausiai Peras labai skubėjo, jeigu jam prireikė knygos priešlapio! Bet kas gi...
Hermis staiga nutilo, akimis sekdamas ranka rašytas raides. Tekstas buvo trumpas ir aiškiai užrašytas, tačiau istorikas skaitė jį dar ir dar kartą, kaskart vis labiau stebėdamasis dviejų pranešimų painumu. Šis buvo pribaigiantis bet kokias teorijas:

„Išgirsk dvigalvio sargo draugą – ir būsi išgelbėtas. “

- Mes turime dar du nežinomuosius, Klipsai, - sumurmėjo Hermis, ištiesdamas vaikiui pranešimą. - Jeigu Peras norėjo mane pribaigti savo mįslėmis – jis laimėjo.
- O kokia buvo pirmoji? – pasmalsavo Žvaigždutė.
- Šokis ant kiborgo kapo.
- Šokis ant kiborgo... – prasižiojo ji ir nudelbė akis į grindis. – Ne. Bijau, aš nepajėgsiu padėti. Čia netgi ne mįslė, o tiesiog minties nuotrupa. Jis tikisi, kad mes rinksime jo minčių gabalėlius? Jeigu taip, kurgi kiti? Gal jis dar kam nors paliko žinučių?
- Trečios dar negavome, - papurtė galvą Klipsas, - ir nežinia, ar begausime. Peras savo žinias palaidojo po patikimu užraktu.


---

Čia niekada nebuvo nakties, nes jie neturėjo nė vieno lango savo apartamentuose. Naktį reikėjo sukurti pačiam, užgesinant šviesas. Mortis greitai išsiaiškino, kokiu būdu tai daroma.
Jis jau buvo ištyręs visą būstą, susiradęs savo lovą ir pareiškęs kitiems dviems, kad čia miegos. Lovų jie turėjo netgi daugiau, nei reikia. Nė vienam iš trijulės nekilo mintis susipešti dėl tokio dalyko.
Prieš kelias valandas, po įnirtingų pastangų jis jau įstengė vaikščioti. Sunkiai, ramstydamas sienas ir visą laiką bijodamas nukristi ar išsisukti koją, Mortis kartu su Marija apžiūrėjo visus kambarius. Tomas nepanoro prisidėti. Anglas nusprendė pasirausti šaldytuve ir išsiaiškinti, kokio visgi maisto jie turi ir ar jis tinkamas jų senoviniams skrandžiams. O galbūt jis tiesiog norėjo likti su savo mintimis, netrukdomas visokių plepalų, kuriuos tarėsi girdįs iš „jaunimo“. Kažkurią akimirką Tomas gana akivaizdžiai leido suprasti, kuo laiko Mortį ir Mariją – savo naujaisiais studentais. O nuo studentų jam kartais reikėjo pailsėti.
Ką gi, nors ir be anglo, jiedu gana linksmai praleido laiką. Mortis tik dabar suprato, kad iki šiol juto šiokią tokią tuštumą, kuri atsivėrė pradingus Verikui. Mokslininkas visą tą laiką buvo jo artimiausias žmogus ir jiedu gana neblogai sutarė. Dabar jo nebebuvo, o kažkokio atramos taško reikėjo. Žmogaus, su kuriuo galėtum pasidalinti mintimis. Mortis tikėjosi, kad Marija atsibus iš savo sąstingio ir ims bendrauti gyviau, užpildydama viduje atsivėrusį vakuumą, tačiau visą tą laiką ji išbuvo neįprastai tyli, lyg kažko nedrįstų pasakyti. Mortis spėjo, kad visgi Tomas pasakė kažką ne taip, kas privertė merginą suklusti ir užgniaužti savo tariamas mintis.
Jiedu pasivaikščiojo po kambarius, pratindamiesi prie savo kojų, negalėdami atsistebėti žmonių, stačiusių šias patalpas, meistriškumu. Ilgiau užtruko vonioje, stebėdamiesi taip puikiai pažįstamu praustuvu, kurio veikimo principas nepakito nė per nago juodymą. Kitaip atrodė tik pats jungiklis, tačiau ir jų laikais formų buvo pačių įvairiausių. Šį praustuvą galėjai įjungti palenkęs kažkokio žvėries galvą, pagamintą iš balto akmens. Marija pareiškė, kad galva jai panaši į tigro. Mortis kurį laiką tyliai žiūrėjo į daiktą, galvodamas apie lūšis, tačiau galų gale tik tyliai linktelėjo, neketindamas ginčytis. Marija su juo dar kalbėjo ir jis neketino ištarti kažko, kas pastatytų tarp jų tylos sieną. Pokalbis šiuo metu buvo labai svarbus. Jiedu kalbėjosi  apie karštą vandenį, prisiminė rankšluosčius, kurių niekur nerado. Tik vėliau atkreipė dėmesį į platų kilimą prieš vonią ir dušo kabiną. Tiesiai prieš jį, ant sienos rado dar vieną jungiklį. Šį paspaudus, patalpa staiga pavirto karšto skersvėjo zona. Vėjas buvo sausas, ištraukiantis bet kokią drėgmę. Veidai degė po tokio nusausinimo, tad Mortis greitai išjungė prietaisą ir apsišlakstė vandeniu.
- Turėčiau būti neapsakomai šlapias, kad drįsčiau įjungti šį vėjelį dar kartą, - sumurmėjo jis, krypuodamas prie išėjimo.
- Visais laikais turėjome beprotiškų išradimų, - pritarė jam Marija, šlapiu delnu brūkštelėdama per kaktą ir lūpas.
Gretima patalpa, žinoma, buvo tualetas. Iš pirmo žvilgsnio niekuo nestebinantis, jeigu nepaisyti kiek neįprastos tualetui sienų apdailos, kur vėlgi galėjai grožėtis šimtais ornamentų ir tūkstančiais įmantrių paviršių, kuriuose žaidė dviejų lempų skleidžiama šviesa.
- Jeigu tai būtų viešbutis, įtarčiau gavusi prezidento numerį, - tyliai nusijuokė mergina, o Mortis susigriebė pirmąsyk užsukęs į tualetą – iki šiol jis buvo beveik pamiršęs savo gamtinius reikalus. Kol prirakintas laidais ir vamzdeliais kalėjo Veriko metalinėje kapsulėje, tokios problemos jo kažkodėl visiškai nekamavo. Nejautė poreikio ir dabar, lyg tie paslaptingi nanorobotai jo kraujyje būtų suvartoję visas atliekamas medžiagas. Mortis nujautė, kad tai visiška nesąmonė – šalutiniai produktai privalėjo atsirasti. Tikriausiai tam dar neatėjo laikas.

Pro trečias duris jiedu išėjo į L formos koridorių, kuriame buvo dar ketverios durys. Keturi atskiri kambariai, kiekviename iš jų – lova arba bent ilga sofa, kur galėjai patogiai ištiesti kojas.
- Kaip manai, galbūt jie surado daugiau sušaldytų žmonių? - paklausė Marija, kai jiedu apžiūrinėjo antrą kambarį. – Čia tiek daug vietos. Man kilo mintis, kad galbūt greitai jie atves daugiau panašių į mus.
- Jeigu ir taip, aš nieko apie tai nežinau, - prisipažino Mortis, kuriam labiau parūpo paveikslai.
Kiekviename kambaryje meno kūrinių buvo nemažai, gi paveikslų atrado po penkis ar šešis  kiekviename. Mortis turėjo daug laiko pasigrožėti kiekvienu iš jų ir staiga ėmė pastebėti kažką, kas jam pasirodė labai keista. Praeitame kambaryje jis matė penkis paveikslus, dabar vėl penki ir kiekviename jų nežinomas menininkas jam kartojo tą pačią mintį, tuos pačius vaizdus. O gal tai buvo viena vizija, kurią galėjai pamatyti tik aplankęs visus kambarius.
- Ką tu matai šiuose paveiksluose? - paklausė jis merginos, kuri žvelgdavo į juos gana trumpai ir nelabai atidžiai. Po klausimo ji pažvelgė į artimiausią iš jų ir sustingo, galvodama apie figūras, nupieštas nežinoma technika.
- Šiame?..
- Šiame taip pat, - linktelėjo galvą Mortis. – Jie visi piešti vieno žmogaus, jeigu pastebėjai. Nors nė viename iš jų neatrasi parašo. Kai atidžiau pažiūri, jo ir nereikia. Braižas vienodas, mintis ta pati. Pažvelk į tą moterį su žirklėmis vienoje rankoje ir supintais siūlais kitoje. Nežinau, kokį ji darbą dirba, tačiau pažvelk, KUR.
- Akmeninė terasa? Kažkokia pilis...
- Man panašu į griuvėsius. Pažvelk į kitą paveikslą – ten taip pat griuvėsiai. Trečiame irgi vaizduojami sunaikinti akmeniniai pastatai, kuriuose kažkas kažką veikia. Betgi pažvelkime į pirmąjį. Moteris, akmuo, už akmenų – medžiai.
- Kažkokie kreivi medžiai, - pareiškė Marija. - O čia – ar tik čia ne nuogas kamienas?
- Jeigu pažvelgtume į pirmuosius paveikslus, pamatytume dar daugiau – nuogi kamienai atrodo nusvilę.
Marija sugrįžo prie pirmųjų dviejų paveikslų, kad galėtų rankomis pajusti Morčio išsakytas mintis. Ji lietė medžių kamienus, tačiau idealiai lygiame akmens paviršiuje negalėjo pajusti jokių paveikslo reljefo detalių – reljefo nebuvo.
- Galbūt... – sutiko ji, -  bet ką tu nori man pasakyti?
- Visi šio dailininko paveikslai turi vieną mintį, - pasakė Mortis. - Subtilią mintį. Kuo ilgiau žiūriu į juos, tuo labiau jaučiu – tai teisinga. Bet niekaip negaliu sau paaiškinti, KODĖL tai yra teisinga. Ir kas yra tas „tai“.
- Tai mes žiūrime į mįslę?
- Mes žiūrime į kažkokią tiesą. Galbūt...
Jis vėl pažvelgė į paveikslą, stebėdamas apdegusių medžių kamienus ir moters veidą. Veide buvo sustingusi šypsena. Lengva šypsena, protinga ir rami. Toji moteris dirbo savo darbą ir buvo juo labai patenkinta. Galbūt mėgavosi akimirka.
- Visi šie paveikslai yra tamsūs... – sumurmėjo Mortis. – Visa, ką mes matome, išnirę iš tamsos. Pažvelk į horizontus, Marija. Jie taip panardinti į prieblandas, kad detales sunku ir pamatyti, tačiau...
Mortis palinko arčiau prie paveikslo, tada apsisuko  ir vos nesuklupo dėl savo impulsyvaus noro kuo greičiau atsidurti prie šviesos jungiklio. Nerangiai nužingsniavęs prie durų, jis įžiebė visas lempas. Kambario sienos atsakė jam melsvais, rangytais atšvaitais. Kai kurie jų žilpino akis.
Sugrįžęs prie paveikslo, Mortis pažvelgė į jame vaizduojamus horizontus.
- Karas! - nustebęs sumurmėjo jis. – Tu tik pažvelk, Marija. Tai juk karo scenos!
Mergina priėjo ir didelėmis akimis peržvelgė blankius šešėlius, vaizduojančius žmonių mases, griūvančias į tamsius kapus švytinčiais nasrais.  Dulkių debesys, po savęs paliekantys tik degėsius ir lavonus.
- Man panašiau į pasaulio pabaigą, - ištarė ji. - Tu vis dar manai matąs tiesą?
Mortis nieko neatsakė, nežinodamas, ką galvoti. Tamsiausiose paveikslo dalyse slypėjo negeri dalykai. Šviesus moters veidas šalia tamsių lavonų siluetų atrodė lyg ne savo vietoje.
- Jis greičiausiai norėjo pasijuokti iš manęs... – nusprendė Mortis ir nuėjo pritemdyti šviesos. - Dailininkas... Trenkti tie menininkai.
- Galbūt jis tiesiog iliustravo savaip Bibliją, - šyptelėjo Marija, vėl pažvelgdama į paveikslą, kuriame buvo likusi tik moteris ir medžiai. Horizontai dingo tamsoje.
Jiedu dar kelias akimirkas žiūrėjo į meno kūrinius, tada išbandė sofos patogumą ir liko ja patenkinti. Baldus vis dar sugebėjo gaminti puikiai.
Kambario kampe, ant nedidelės pakylos kybojo dar vienas metalinis „lašas“, tik šiame nedegė jokia ugnis. Tokie įrenginiai buvo visuose kambariuose, kol kas šaltuose ir laukiančiuose savo gyventojų.
Marija surado nediduką jungiklį šalia įrenginio. „Krosnis“ iš pradžių dusliai sugaudė, pasigirdo aštrus traškesys. Plona, šviesi gija nusiraizgė nuo vieno „lašo“ galo iki kito. Tada ji akimirksniu sprogo, išsiplėsdama per visą tūrį, sužibdama netgi skaisčiau už visas kambaryje degusias lempas. Vien nuo šios šviesos tapo gerokai šilčiau. Mortis žiūrėjo į „krosnį“, stebėdamasis burbulo viduje tyliai vykstančia reakcija – tokia nesuprantama, tačiau kartu tokia keistai artima, lyg visą gyvenimą būtų šildęsis prie štai tokių įtaisų. Pirmą kartą pasijuto lyg namie, o ne kažkokiame fantastiniame filme. Kai prasitarė apie tai Marijai, ši  tyliai pasakė:
- Nieko nuostabaus. Tai juk Saulės šviesa.


Gulėdamas po plonais patalais, žiūrėdamas į lengvai mirguliuojančias lubas jis laukė ateinančio miego, tačiau šis nesiartino. Mintys buvo skaidrios, vaizdiniai laisvai plaukė prieš akis, nestabdomi ir nenagrinėjami. Tiesiog stebimi. Mortis neturėjo noro ką nors analizuoti, jis tiesiog laukė – nušvitimo, prisiminimo, ar dar kažko, kas išjudintų iš ramybės būsenos. Nesistengė prisiminti Jos vardo – žinojo, kad beprasmiška. Vardai tebebuvo savo vietose, trūko siūlo, jungiančio Ją ir su vienu iš jų.
Galvojo apie paveikslus, neturinčius pavadinimų.  Apie moterį, ramiai besišypsančią karo fone. Ji vis dar išliko jo mįsle.
Brakštelėjus durų vyriams, jis nepasijudino, kad pamatytų priežastį. Visuose namuose būdavo nesuprantamų garsų, jų tiesiog privalėjo būti ir šiame pastate. Galbūt skersvėjai, gal auštantys vamzdžiai kažkur tarp sienų – sunku logiškai paaiškinti visų krebždesių kilmę. Lengviau juos tiesiog priimti...
Akie kampučiu išvydo šešėlį, nuslydusį siena. Marija sustojo už kelių žingsnių nuo lovos, stebėdama jo veidą. Ji nežinojo, ar Mortis ką tik pabudo, ar gulėjo atsimerkęs visą laiką.
- Nenorėjau trukdyti... – tyliai sušnabždėjo mergina, stebėdama, kaip Mortis atsisėda, nustebintas jos pasirodymo. – Atsiprašau.
- Sunku užmigti? – krenkštelėjo jis po ilgos tylos prigesusiu balsu.
- Aš dar nebandžiau. Turbūt tai dėl jaudulio...
- Negali apsiprasti?
Marija tankiai palinkčiojo, atsisėsdama ant staliuko krašto. Jos akys buvo liūdnos.
- Pavydžiu tau ir Tomui. Atrodo, jums ši padėtis visai priimtina. O aš visą laiką galvoju, kad  esu pernelyg toli nuo visko. Turbūt tikrai labai toli. Niekada gyvenime nebuvau nutolusi nuo namų ir štai...
- Be savo šakos neišgyvena tik lapai, - tyliai, beveik sau tarė Mortis.
- Ir tu taip jautiesi?
- Jaučiausi. Tarsi visi man brangūs žmonės stovėtų netoliese, už storos stiklo sienos. O vėliau supratau, kad tai tik mano mintys nepriprato prie kelionės laiku.
- Ir ką tu darysi? Surasi savo namus čia? – Marija pažvelgė sau po kojomis, į kilimą.
- Ar mes turime iš ko rinktis? Alternatyva – išsikraustyti iš proto, o tai mane nelabai guodžia, - pajuokavo Mortis.
- Aš taip negaliu. Galbūt kažkur kitur, bet tik ne šiame bute. Supranti, čia net negaliu melstis. Bandžiau prieš guldamasi į lovą, bet... - mergina pažvelgė į jį liūdnu žvilgsniu, nuo kurio Mortis virptelėjo, lyg pamišusiam skersvėjui dvelktelėjus. – Tu tiki Dievu?
- Ne.
Mortis susigriebė atsakęs beveik automatiškai, net nepagalvojęs. Greičiausiai iš tiesų netikėjo, jeigu pasąmonė suskubo paneigti. Prisiminė - kokia nauda iš to tikėjimo, jeigu tau panosėje uždaromos durys į šventas vietas?..

Marija neparodė savo nusivylimo, kurį pajuto po tokio staigaus ir griežtoko „ne“. Ji tik prikando apatinę lūpą ir tuo pačiu liūdnu žvilgsniu peržvelgė kambarį, neieškodama kažko konkretaus.
- Aš mačiau, kaip tas vyras tau davė raciją, - staiga pasakė ji, prisiminusi, ko atėjo. – Gal gali jo paklausti... paprašyti, kad atsiųstų  krikščionių dvasininką? Man labai reikia, Morti. Jeigu aš tūkstantį metų pragulėjau savo karste, tuomet man tikrai reikia dvasininko.
- Dabar tikriausiai naktis, - tarė jis, pažvelgdamas į prietaisą, kuris ilsėjosi prie pagalvės. - Nemanau, kad Verikas tau dabar galės padėti. Bet aš pasikalbėsiu su juo iš ryto, gerai?
Marija dvejodama linktelėjo.
- Sušaldyta tu tikrai negalėjai kuo nors nusidėti, - pasakė Mortis, - Taip pat nelabai suprantu, kaip tu susikalbėsi su dvasininku, bet aš padarysiu viską, kad tau jį atvestų.
- Ak, kalba... – sutriko ji. – Nepagalvojau. Dieve...
- Jeigu nesijausi nesmagiai, aš galėsiu vertėjauti.
Mortis matė, kaip ji suabejojo. Pažvelgė jam į akis, galbūt tikėdamasi suvokti, jog jis juokauja. Kad pabandytų supykti dėl to, ar bent apsimesti.
Jis atlaikė žvilgsnį.
- Betgi tai pokalbis apie asmeniškus dalykus, Morti...
- O argi mes dabar ne apie tai kalbame?
Ji palinkčiojo, kiek pagalvojusi.
- Galbūt...

Tyla užtruko ilgiau nei Mortis tikėjosi. Ji galvojo apie savo trapią ramybę ir jį, sėdintį prieš ją lovoje. Sunkiai įsivaizdavo, kaip įsileis Mortį į pokalbį, kuris turėtų vykti tik tarp dviejų žmonių ir Dievo. Tačiau, jeigu širdis išliks tokia nerami, turės tai padaryti. Toks buvo atsakymas, kito ji dar neturėjo.
- Tik nepamiršk, - staiga atitoko iš savo minčių. – Prašau. Juk nepamirši?
- Manau, tu man vis tiek priminsi, - šyptelėjo Mortis, lydėdamas ją akimis.
Mergina nuėjo iki durų, stabtelėjo, nusišypsojo jam atsakydama ir pranyko, palinkėjusi  labos nakties.
Mortis žiūrėjo į duris, vis dar negalėdamas atsipeikėti po naktinės viešnios pareikštų pageidavimų.  Durys buvo gražios, kaip ir visa kita šiuose namuose. Viešnia buvo graži. Tiktai jos mintys buvo svetimos.


---


Gorbas tą naktį buvo tarsi  ramybės įsikūnijimas. Kiborgas sėdėjo tamsiuose šešėliuose, atsirėmęs į aptrupėjusią, nežinia kokios spalvos plytų sieną, abejingu žvilgsniu stebėdamas silpnai nušviestą gatvę apačioje. Ramiame jo veide pašalinis stebėtojas nebūtų išvydęs jokių emocijų, lygiai tokios pat bejausmės buvo ir jo dirbtinės smegenys. Tik jo žmogiškosios smegenys šiek tiek nerimo, tačiau jis buvo įpratęs. Žmogiškumo likučių atstumtasis nenorėjo prarasti, juos turėdamas netgi juto malonumą. Tikroji esybė, kurią jis kažkada suprato turįs, pasislėpė kažkur tarp šių dviejų „kompiuterių“, neapibrėžtoje vietoje, kurios neveikė jokie materialaus pasaulio veiksniai. Tai ši esybė spręsdavo, kurias smegenis reikia labiau naudoti. Gorbas ne kartą mėgino pajusti šį neapibrėžtumą, tačiau kiekvieną kartą bergždžiai. Galop jis nusprendė, kad tai jo senųjų smegenų keliamas pojūtis. Tai jos kartais troško atsiriboti nuo biologinio kompiuterio įtakos ir dirbti savarankiškai. Gorbas pasiduodavo, jeigu tik pasaulis aplink jį būdavo saugus.
Tačiau šią naktį veikė abi smegenys. Dirbtinės akylai stebėjo gatvę, žmogiškosios galvojo apie užsakovo balso intonacijas, stengdamosi surasti kažką, ko nepastebėjo anksčiau.

Naktis prasidėjo kaip visada – blogu košmaru.
Savo irštvoje Gorbas retkarčiais leisdavo sau nugrimzti į miegus, nors tai jam nebuvo labai būtina. Kartais, kai žmogiškosios smegenys imdavo skausmingai pulsuoti, jis išsitiesdavo lovoje ir užmigdavo.
Jeigu pasisekdavo, naktis praeidavo be sapnų.
Tačiau šį kartą sapnai vėl atsėlino, paversdami jį bejėgiu padaru, prirakintu prie šalto, metalinio stalo.  Vėl kažkur toli girdėjo vyro klyksmus, spengiantį pjūklelio cypimą ir šleikščią smarvę, persunkiančią agonijos pabaigoje. Tai kraujas maišėsi su antibakteriniu tirpalu. Jautė, kaip smegenys vėsta, atsidarant kaukolei, kaip šilto metalo pirštai čiuopia jas, ieškodamos vietos įkišti skalpeliui. Skausmas gerklėje... Jis nebegali daugiau šaukti, nes nebėra dėl ko. Nebėra net skausmo – viskas dingsta, trūkstant paskutiniams nervams.
Stingdantis šaltis, kuriame iš naujo atgimė, primityvus siaubas, suvokus save šalia kažkokio kito, kraupiai racionalaus proto.
- Priimamas informacijos srautas... Tikrinama integracija...
- Kas tu?.. – suvapėjo belaisvis, klausydamasis balso, kuris kartu nebuvo balsas – kažkokia įkyri mintis, labai garsiai tariama jo galvoje:
- Tikrinama integracija... Susijungimas pavyko...  Sinchronizuojami duomenų srautai...
Staiga ties juo palinko šešėlis, priversdamas susikoncentruoti į tai, ką mato akys. Plieskė ryški šviesa, užtemdydama jį stebėjusio žmogaus veidą. Galvoje vis dar monotoniškai aidėjo svetimos mintys, bet jau gerokai tyliau. Jis nepajuto pirštų, kurie praplėtė akių vokus, kad stebėtojas galėtų patikrinti jo reakciją. Greičiau užfiksavo jų padėtį savo kūno koordinačių sistemoje. Nauji pojūčiai baugino.
- Ką jūs man padarėte?!
Tyla. Stebėtojas pabarbeno sau per smakrą pirštais, apie kažką galvodamas. Kilstelėjęs galvą, belaisvis išvydo įspūdingo storumo žiedus, veržiančius jo juosmenį ir rankas. Staiga viską prisiminė, viską suprato.
- Šūdas, jūs mane įkišote į šitą...
Jį pertraukė nepažįstamojo žodžiai, galvažudiškai ramiai ištarti kažkam, besidarbuojančiam prie pulto:
- Puiku. Išjunkite jį kol kas.
Belaisvis atlošė galvą, ketindamas pamatyti bent tą, kuriam ši frazė buvo skirta. Nespėjo. Monotoniškos mintys galvoje suskambo daug garsiau:
- Biologinės kompiuteris perkraunamas! Informacija išsaugoma!..
Po to – tik tamsa ir tuščias aidas.
Taip Gorbas pirmą kartą sužinojo, kaip atrodo mirtis. Jokios vilties, kad tave vėl įjungs. Jokios vilties, kad pabusi su ta pačia programa...

Gerokai  nudžiugo, kai jį pažadino telefono skambutis, sapnui net nespėjus pereiti į kitą, daug klaikesnę fazę. Gorbas negalėjo suprakaituoti, tačiau po tokių sapnų kartais pajusdavo tolimą šaltį.
- Kalbėkite.
- Geros tau nakties, medžiotojau, - pasisveikino pažįstamas balsas. – Tikiuosi, tu neatsisakysi dar vieno darbo?
- Aš maniau, tu nebepasitiki manimi, - po trumpos pauzės nusistebėjo kiborgas.
- Kas buvo – pamiršta. Sakykime, kad tai buvo mano klaida.
- Taip, tai tavo klaida, - sutiko Gorbas, tokiais žodžiais išprovokuodamas tylą, kuri reiškė jo pašnekovo nuostabą. – Niekada nedarau to, kas nenumatyta instrukcijose. Jeigu tu nori, kad tardyčiau aukas, prieš jas žudydamas, nepamiršk priminti to.
Juokas kitame ryšio gale. Gorbas kantriai laukė, kol pašnekovas iškraus savo emocijas.
- Gerai, tiek to, - netrukus pareiškė. – Šis darbas nebus toks lengvas.  Ar tu sutvertas sunkiems darbams?
- Priklauso nuo kainos.
- Du šimtai tūkstančių, - nieko nelaukdamas pasiūlė darbdavys. Tvirtu balsu, nedvejodamas. Suma viršijo prieš tai buvusią keturis kartus. Gorbas netgi šiek tiek nustebo.
- Pasakok, - paragino kiborgas.


Lindėdamas tamsiuose šešėliuose, stebėdamas Bezendoro pastatų šviesas, jis teturėjo vieną vardą – Akura.
Laivo kapitonas. Laivo, kuris, anot darbdavio, nebeturėjo egzistuoti, tačiau vis dar egzistavo. Egzistavo ir pats Akura, nors privalėjo būti žuvęs.  Gorbas vis dar neturėjo jokios tikros informacijos apie taikinį, tik vieną ilgą istoriją apie dviejų laivų mūšį, kurios pabaiga taip ir liko miglota. Pabaigą reikėjo sužinoti pačiam.
Bezendoro kvartalas naktį buvo daug pavojingesnis atsitiktiniam praeiviui. Patys kvartalo pakraščiai galbūt menkiau saugomi, tačiau kuo giliau lendi į irštvą, tuo daugiau sutinki pasiruošusių iššauti vamzdžių. Gorbas žinojo šias vietas ir stengdavosi naktimis nesilankyti netgi pakraščiuose. Nesvarbu, kad Bezendoro Namai reiškė prestižą. Naktį bet koks prestižas virsdavo teroru ir atšiaurumu, o kiekvienas šviečiantis langas anaiptol nereiškė namų šilumos.
Štai kodėl tas vienišas praeivis, besistengiantis pasislėpti šešėliuose, patraukė medžiotojo dėmesį.
Tai buvo valkata. Bent taip Gorbas įvertino nuskurusį vyrą, svirduliuojantį po vakarinės svaigalų dozės. Nanoimunitetas buvo perkrautas toksinų šalinimo darbais, jis gausiai prakaitavo, skleisdamas šleikščią smarvę. Būdamas už pusšimčio metrų, kiborgas užuodė tvaiką, tačiau nesibjaurėjo juo. Dabar abu protai veikė kaip vienas, blokuodami bet kokias emocijas. Smegenys interpretavo, kompiuteris skaičiavo tikimybes ir paklaidas.
Valkatų buvo visur. Jie nebijojo naktinių sargų vien tik dėl to, kad žinojo, kaip jų išvengti. Žinojo visus plyšius, kur galėjo pasislėpti iš palaukti, kol pavojai praeis savaime. Tebuvo vienas dalykas, galėjęs juos išjudinti – svaigalai. Gorbas paprastai ignoravo juos, tačiau šią naktį negalėjo to padaryti. Svarbu buvo viskas.
Šiam dingus iš akių, gatvė vėl liko tuščia, bet neilgam. Netrukus jis išvydo dar vieną valkatą. Antrasis taip pat stengėsi lindėti šešėliuose, bailiai dairydamasis į tamsią gatvę, vedančią į kvartalo gilumas. Gorbas žinojo, kad ten, kiek toliau nuo gatvės, budi du stambūs robotai, ginkluoti toliašaudžiais ginklais. Tiktai jiedu į šią pusę beveik nesidairė, saugodami tai, ką turėjo saugoti.
Valkata stabtelėjo, perbraukė ranka nosį, tada ėmė raustis kišenėje. Išmetė kažkokias šiukšles, leido joms sklęsti pavėjui. Išsitraukė medžiagos gabalėlį ir smagiai išsišnypštė nosį. Smalsiai apžiūrėjo skepetos turinį ir susibruko ją atgal į kišenę.
- Taigi taigi... – sumurmėjo Gorbas, pakildamas ant kojų. - Ką elgeta žemėn meta, o ponas kišenėn deda...
Nepastebėjęs jokio kito įtartino padaro, kiborgas vikriai stryktelėjo iš savo stebėjimo posto į gatvę, kad galėtų prisėlinti prie užsimaskavusio sargybinio ir išspausti iš jo pirmąsias žinias.