Apelsino medis

Jo rankos kvepėjo šviežiais mandarinais. Oda buvo pageltusi. Vėjas pustė jo plaukus ir drabstė į akis smėlį, tačiau jis nenorėjo liesti švarių gelsvų plaukų, nenorėjo jų sutepti kvapniais  ir lipniais syvais. Juk šiandien jis prausėsi pirtyje! Ir dėdė jam davė 2 mandarinus. Nenuginčijamai diena buvo ypatinga. Viskas tarsi persimainė akyse, pasklidus ore saldžiarūgščiam citrusų kvapui. Saulę dangaus kampe užspaudė purus debesis, lietus dar nepasiekęs žemės virto snaigėmis.
Berniukas jau buvo suvalgęs mandariną nr. 1, jis ramiai sėdėjo ir klausėsi jūros. Stebėtina ramybe ir pakilumu dvelkė vaiko veidas, atrodė, kad nė vienas išminčius nebūtų sugebėjęs taip atsiduoti paprastai vėjo ir sudžiuvusių kopų smilgų melodijai. Jis tyliai laukė, bet be nerimo, jis žvilgsniu neklaidžiojo, neieškojo, neskubino debesų ir nebarė saulės. Mažame kumštuke gniaužė skaisčiai oranžinį apelsiną. Apelsiną nr. 2. Kartas nuo karto jį pauostydavo.
Staigiu judesiu vaikas priklaupė ant kelių, iškasė smėlyje duobutę ir ten įdėjo mandariną. Pasėmė saują smiltelių ir patrynė jas tarp delnų. Apsivaliusias rakas sudėjo taip, kad, jei alkūnes sujungtų sausa šakelė, gautųsi piramidė su dviems suglaustas delnais viršuje. Jis meldėsi. Lūpos nesąmoningai krutėjo, tačiau dėl mirusių žolynų šlamesio ir smėlio sūkuriavimo nebuvo įmanoma išgirsti, ką jis sako. Iš pradžių malda buvo panaši į poterius, savotišką mantrą, bet ilgainiui įgavo pagreitį, palietė širdį. Berniuko skruostai įraudo, žvilgsnis mėtėsi po dangų. Tai piktas, tai maldaujantis. Nejučiomis jis nurimo, bet liko klūpėti. Ėmė gaudyti snaiges.
Užvertė galvą į dangų ir išsižiojo. Tirpstančios ant liežuvio snaigės priminė du dalykus: kasnakt vagiamą iš virtuvės cukrų ir Kūčių vakarą, šieną, dėdę laužantį plotkeles. Prisiminė ir pradėtą, bet nebaigtą maldą. Truputį susigėdo. Magišku gestu uždarė švento ritualo ratą. Vaikas atsigulė ant smėlio. Ėmė apgraibomis ieškoti jau užpustyto smiltimis rutuliuko. Atradęs, ilgai glaudė. Jam patiko stebėti, kaip jis keičiasi.
Jis visą pavakarę galvojo apie mamą. Kažkokio keisto jausmo pritvinko kūnas. Nesugebėjimo suprasti ir be galo keisto bejėgiškumo. Motinos, moters, atsidavimo idėja neapleido jo. Berniuką stebino kasnakt užmigdanti ir kas rytą jį prikelianti motina. Jos minčių slinktis, aplenkianti savo asmenį ir paknopstomis lekianti prie jojo. Tarsi užmirštanti egoizmą, nepastebinti, kai pati lieka sūnaus užmiršta. Jį stebino tas tylus geranoriškumas, tas įkvėpimas kaskart kreiptis į vaiką mažybiniu vardu. Berniukas galvojo: „Vyras taip nemyli moters. Ir moteris vyro taip stipriai niekada nemylės. Matyt, čia kaltas kraujas. “
Geltonplaukis pajuto, kaip vaisius ėmė tvinkčioti jo rankoje. Tuo rimtu pagavo dirbti berniuko kūnas. „Citrusui nr. 2 atėjo galas. “ – pašaipiai pamanė vaikas, akimirką pasijutęs valdovu, ir nusijuokė. Pradėjo godžiai lupti minkštą žievelę. Lūžtant kietokam jos paviršiui gausiai tryško sodraus kvapo aliejingas skystis, o viduje esantis malonus pūkas glostė pirštų galus. Berniukas mėgo šį egzotą. Dėl visko.