tai vis natali

aš pavargau būti nuolatos gyvenama
miegaklijams testamentu palikčiau
ragenas dabar koma many pasauly

ir mano dienų tėkmėj pasaulio kronikos
įamžina kiekvieną bėglį nuo bažnyčios
visuomenės ar proto aš juk įkvėpčiau

tave neišduodama savęs bent kartą
bet pavargau ir taip sunku kiekvieną
rytą prisikelti gaidžiams pragydus

skaitmeniniu balsu dabar koma ir
mano žaizdos ryja druską tarsi
ugnis išgelbėtų nuo kliedesių

ir aš kasdien alpstu nuo tų maldų
lietingai dienai gerklėj jau taip koktu
ir aureolėm springsta angelai sargai

aš juk įkvėpčiau neišduodama tavim
savęs po to tave iškvėpčiau ir vėlėi
kelčiausi rytais kai paukščiai dar nebunda

prie afrikos krantų te doy mis ojos
tyliai tau prisiekčiau dabar dar koma
kojomis bandau grindis pasiekt

rytoj pavyks nuo kanzaso lig vilniaus
nusidriekti virvėm skalbinių save tarytum
nuotrauką grafito išbaltinti pirštu