Sudaužiau mūsų vestuvinį porceliano servizą, nes negalvojau, kad grįši

Mano katė sako, kad išprotėjau
Galbūt tai dėl to, kad molinės
Plytos džiūdamos nuo saulės
Skleidžia tylų traškėjimą.
Paprastai jo negirdi
Bet maždaug po mėnesio
Staiga užsinori išeiti į balkoną
Ir pavogti kaimynės paklodes

Vis dar neišėjai?
Paskubėk, susirink savo dievus
Ir išeikit po vieną,
arba kaip Musolinio armija
Susigrųskit į tanką ir
Susprokit

Tavęs nebuvo čia, kai išaugau savo odą,
Bandžiau išplėsti akis, kai pamatydavau
Bodlero seseris, kad atrodyčiau kaip
Audrey Hepburn.
Jos manęs neapstebėjo,
Nebent tik tai kas liko
Iš mano egoistiško tikėjimo
Lietaus žmogumi - -
Tą tikėjimą suvalgysiu pietums
Štai ir būdas likti nematoma.

Išplečiu akis kai žiūriu į tave.
Ne, ne Audrey, greičiau
Įelektrintas ungurys.

Kol tu buvai išėjęs išmokau
Apsimesti mirusia.
Tai nesunku, nusižiūrėjau
Kaip kaimynė moko to savo šunį
Apsiverti aukštyn tada pamojuoji kojytėmis
Pasiverti šiek tiek į kairę
Tada visi džiaugiasi
Ploja, o tu atsikeli
Ir

Vėl išplečiu akis
Bandau įtikinti kad esu rudas šuo - -
Nieko panašaus -
Vėl išėjo ungurys.

„Aktoriai, kurie negauna honoraro
valgo narus“  - bandė įtikinti
Žmogus kabėdamas ant balkono krašto
Tada išskleidė rankas ir bandė vaizduoti
Narą
Taip pasiekė šaligatvį
Ir
Tada visi džiaugiasi
Ploja. Dar vienu naru mažiau

Ruošiau pietus tau ir tavo dievams.
Persūdžiau lašišą,
O vietoj šerbeto su Cezario liežuvėliais
Bus blynai.
Per daug laiko užima nuvalyti
Sniego žmogų ištirpusį prie durų
Pietūs nebus kaip Prancūzijoj, greičiau
Kaip Normandų kalnuose.

O kas liko iš sniego žmogaus bus kompotui.

Kad grįši nelaukiau
Kad jau grįžai puotos nekelsiu

Kalbėkis su nuvytusiais rododendrais
Ant mano pagalvės
Manęs čia jau seniai nėra.