„Naujieji buvo sunkūs..
Žmoną išvežiau ligoninėn, kad parvežtų sūnų,
jau septintą, tikėjausi – šįkart – tikrai.
Stebėjau svetimą, nepažįstamą šeimos idilę –
medinis arkliukas – sūnus; odinis krėslas, pypkė – tėvas;
prijuostė – mama. Girliandos. Juokas.
Ir viskas per kaminą į mano ašaras,
jau septintą kart. Atėmė ir negrąžina.
Tikėjausi. Namai kvepėjo kedrų žieve.
Vaidinau idilę – taburetė, pigi Prima,
deja, kamine šarkų idilė – juoda,
tačiau spalvingesnė už manąją. Tikėjausi – kolkas.
Nėra kaip kitam į ašaras. Iš juoko. Dėl kedrų.
Saliutai, o sūnaus nėr. Nebus.
Anksčiausiai „ant rugsėjo“. “