Aš turiu svajonę....

Manęs klausiama, kokia yra mano valstybės vizija. Ar aš turėčiau piešti savo atsakymą labai fantasmagorišką ir utopinį? O gal geriau racionalų ir įgyvendinamą. Kas yra valstybė? Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) valstybę įvardijo kaip visuomeninę sutartį. Kiekvieną žmogų veikti skatina tik jo paties saugumas ir gerovės troškimas, o kiti žmonės jį domina tik tiek, kiek trukdo arba padeda tam tikslui. Žmogus, nepaisant jo egoizmo, yra protinga būtybė ir dėl savo bei savo artimųjų saugumo ryžtasi bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir paklusti valdžiai. Taigi valdžia yra saugaus gyvenimo garantas, kurio buvimas yra naudingesnis negu nebuvimas. Saugumo jausmą užtikrina įstatymo viršenybė ir besąlygiškas kiekvieno paklusimas jam. Teisingumas užtikrina valstybės harmoniją. Valstybėje negali būti vieno kurio nors žmonių sluoksnio protekcionizmo: “ Mes kuriame valstybę ne siekdami padaryti itin laimingą kurį nors vieną gyventojų sluoksnį, bet norime, kad visa valstybė ištisai būtų laiminga. ” (Platonas) Taip pat Platonas teigia, jog idealioje valstybėje kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą: filosofai – valdyti, kariai – saugoti, o likusieji – užsiimti žemdirbyste, prekyba ir amatais bei atsisakyti pretenzijų užsiimti valdymu, kuriam jie neturi reikiamų gabumų ir nėra tinkamai pasirengę. Šios dar Antikoje gimusios mintys yra teisingos ir šiandien: verslininkai turi užsiimti verslu, darbininkai – dirbti, kariai saugoti valstybę, o valdantieji – užtikrinti valdinių gerovę ir saugumą.  Kuomet viena iš šių žmonių grupių pradeda užsiiminėti tuo, kas jai nepridera, valstybės visuotinio teisingumo bruožas yra iškraipomas. Puikiai žinome, kas atsitinka, kai lakūnas, kuris mokėsi skraidyti, o ne valdyti valstybę, tampa šalies prezidentu. Nors demokratija nėra ideali valdymo forma, tačiau geresnės pasaulis dar nesugalvojo. Kadangi ji geriausiai tinka užtikrinti žmogaus gerovę ir saugumą,  valstybė turi būti valdoma demokratiškai.                                                                                        Taigi ideali valstybė yra žmonių bendru susitarimu sukurta valdžia, kuri užtikrina kiekvieno individo saugumą ir gerovę. Tam geriausiai tinka demokratinis šalies valdymo būdas. Kiekvienas individas prisiima pareigas, kurias turi vykdyti savo valstybei. Taip jis užtikrina valstybės klestėjimą, o kartu ir savo gerovę. Valstybė kiekvienu savo piliečiu privalo rūpintis vienodai, kaip ir kiekvienas pilietis vienodai turi rūpintis savo valstybe.
Taip turėtų būt. Bet ar taip yra? Klausimas, kaip jaunimas rašytų žodį Tėvynė arba Lietuva. Didžiąja raide rašyti šiuos žodžius reikalauja gramatika. O pilietiškumas? Ką rašydamas savo krašto pavadinimą pagalvoja statistinis jaunas lietuvis? Kuomet rugsėjo pirmąją susirinkome į mokyklą, mūsų, būsimųjų dvyliktokų, buvo paklausta, ką ketiname veikti baigę mokslus. Studijuoti ir baigus vykti į užsienį arba tik baigus vidurinę vykti į užsienį - toks buvo daugumos atsakymas. Ši nuomonė gerai atspindi ir dabartines  tendencijas, kuomet dauguma jaunų Lietuvos žmonių emigruoja. Kodėl aš kalbu apie jaunimą? Todėl, kad būtent jauni žmonės yra Lietuvos ateitis, ir būtent tos ateities valstybė dabar netenka. Į klausimą, kodėl dažnas Lietuvos pilietis nori emigruoti, paprastai atsakoma, jog dėl noro svetur rasti geresni gyvenimą. O juk valstybės pagrindinis uždavinys ir yra užtikrinti mūsų gerovę! Tad kažkas pas mus yra ne taip.
    Jaunam žmogui, kuris tik pradeda savarankišką gyvenimą, yra labai svarbu turėti galimybę dirbti ir užsidirbti. Kokia šiuo požiūriu situacija yra dabar Lietuvoje. “Nematau jokios perspektyvos Lietuvoje: ilgai mokaisi mokykloje, vėliau studijuoji “univere”, o  galiausiai gauni indus plaut už grašius kokiam nors restorane” (Povilas – mokinys). Iš tiesų svarbu gauti darbą pagal savo įgytą specialybę. Labai skaudu kuomet žmogus baigia aukštąji mokslą ir negali savęs realizuoti ten kur troško. Išeitis – dirbti ne pagal įgytą specialybę taigi būti juodadarbiu arba emigruoti. Daugelis pasirenka emigraciją, nes nenori “lenkti nugaros” čia už grašius. Taigi valstybė dėl savo trumparegiškumo pralošia labai daug, nes neužtikrinusi ateities savo jaunimui, vėliau praranda darbo jėgą, protus, į kurių paruošimą investavo. Neužtenka tik paruošti specialistą, reikai sudaryti ir sąlygas jam savirealizuotis, nepamirštant jo materialaus gerbūvio. Kol Airijoje dirbdami statybose uždirbsime daugiau negu uždirbdame čia net ir turėdami diplomus, tol jaunimas bėgs iš Lietuvos. O juk idealioje valstybėje to neturėtų būti.
  Pinigai svarbu - tas tiesa, bet nemažiau svarbu yra ir galimybė realizuoti save, gimtojo krašto labui. Kuomet apsilankau ligoninėje pasijaučiu tarsi būčiau senelių namuose – dauguma gydytoju senyvo amžiaus.  Negi per penkiolika metų negalėjo įvykt rotacija? Tas pats ir švietimo srity, pradedant mokyklomis ir baigiant universitetais.  Kalba eina ne vien apie pinigus, nors niekaip nepaneigsi kad čia gaunami grašiai ir neveltui medicinos seselės mieliau vyksta dirbti į Vokietiją negu lieka dirbti Lietuvoje, nes ten jos – kvalifikuotos medicinos seselės, o čia kvalifikuotos juodadarbės. Jaunimas nesulaukia pagarbos, kurios atsižvelgiant į jo potencialumą valstybės naudos atžvilgiu, jam nereikėtų stokoti. Nomenklatūra. Ji giliai įsišaknijusi daugelio Lietuvos piliečių sąmonėje, ypač tų kurie didesniąją savo gyvenimo dalį nugyveno socialistinėje visuomenėje. Nors dabar nekalbu apie politiką, tačiau štai pavyzdys: kuomet žlugus SSRS Estija išsikovojo nepriklausomybę, jos premjeru tapo Lenartas Meris, kuris pradėjo reformas šalyje. Senuosius nomeklatūrininkus jis “nuimė”, suteikdamas progą į valdžią ateiti naujiems jauniems veidams. Pažvelgę į Estiją, matome jog tai pasiteisino – šalyje vykdomos reformos ir jos nestringa, jaunimas jaučia paramą ir neemigruoja. Neabejoju jog šviežias mąstymas atneša progresą. Tuo tarpu Lietuvoje šviežumu net nekvepia, o dabartinė situacija netgi dvokia. Kalbant šia tema toliau, galėčiau paklausti ar vyksta rotacija Lietuvos universitetuose, kalbant apie rektorius? O ar ne pradedamas jausti policininkų stygius?
Svarbus aspektas yra ir galimybė kurtis smulkiajam verslui. Štai jau penkiolika metų gyvename nepriklausomoje valstybeje, kur įvesta rinkos ekonomika ir per penkiolika metų mano mieste atsidare daugiau prekybos centrų negu smulkiojo verslo įmonių. Nemanau, kad sąlygos palankios smulkiąjam verslui. Ką gi gauname iš to. Žmogus baigia mokslus, nori įsteigti savo įmonę, jis pasirengęs dirbti, uždirbti pats ir leisti kitiems užsidirbti. Bet deje. Šiandieną nėra sukurtos palankios sistemos tam. Taigi netenkame įplaukų į biudžetą ir jei dar pagalvosime, jog tokiu žmonių yra ne vienas, tada matome kokie ryškūs netekties mąstai. Jaunimas pagrįstai jaučiasi nereikalingas savo valstybėje, nes jam yra trukdoma savirealizuotis. Dažnai žmogus suvokiamas kaip pigi darbo jėga. Toks nuvertinmas skaudina jauną žmogų ir kai mums nereikia savų protingų, išsilavinusių, energingų žmonių, kurie galėtų užtikrinti mūsų valstybės sočią ateitį, visuomet atsiranda vieta, kurioje jie yra gerbiami ir laukiami. Gaila, kad tai būna Anglija, Airija, bet ne Lietuva.
Nepakankamas materialaus gerbūvio užtikrinimas ir napagarba žmogui, ypač jaunam, lemia, jog daugelis lietuvos piliečių yra apolitiški. Paklausus jauno žmogaus ką jis mano apie politiką dažnas atsako, jog nekiša ten nosies. Kodėl? “Nežinau, nelabai domiuosi ir dalyvauju. Ir iš vis įdomu ar čia daug jaunimo domisi ja, nes į politiką neleidžia “šviežienos”, ir ji atrodo labai susenusi, nėra jaunimo minčių ten, o, kaip sakoma, jaunimas genialiausias mintis pateikia. ” (Vlada – mokinė). Čia prisiminkime minėtąjį Estijos pavyzdį. Daugumai politika yra purvinas reikalas, todėl ja jaunimas domisi mažai arba nesidomi visai. Normaliomis sąlygomis pilietis dalyvauja visuomeniniame gyvenime, šalies valdyme. Tačiau kai tas visuomeninis gyvenimas yra migla ar tamsus miškas, į kurį baugu žengti, o valdymas įgauna ne visų žmonių, o tik kažkurios jų dalies tenkinimo prasmę, tuomet piliečio keliai su valstybe ir politika išsiskiria. Tiesa visuomenė apolitiška yra ne todėl, kad jai apskritai nėra svarbi jų valstybės ateitis. Kiekvienas norime matyti klestinčią ir gyvuojančią savo valstybę, kurioje visi gyventų gerai. Apolitiškumas šiuo atveju daugiau protestas prieš valstybės nesiskaitymą su savo piliečiais.
    Taigi, mano supratimu, idealioje valstybėje pirmenybė būtų teikiam jaunam žmogui, nes šalies rytojus priklauso nuo šviežių minčiu ir plačių jauno žmogaus galimybių ir užmojų. Jei jaunimas turėtų galimybė į pilną savirealizaciją, (kad ir kokia forma tai bebūtų) realizuodamas save žmogus jaustųsi laimingas, nes jis galėtų dirbti valstybės labui, o kartu jis galėtų užtikrinti normalias pragyvenimo salygas sau, savo šeimai ir jam nereikėtų vykti kažkur į užsienį tam, kad galėtu materialiai gerai gyventi. Toks žmogus būtų laimingas ir drįstu manyti, jog aktyviai dalyvautų valstybės valdyme, nes jam rūpėtų išlaikyti valstybės, o taip pat ir savo gerbūvį. Kuomet  piliečiai domisi savo valstybės valdymu, kuomet jie yra suinteresuoti kuo geresniu jos funkcionavimu, tuomet valstybė yra saugi ir klestinti, laimingi ir jos piliečiai.
  Dažnai girdžiu kalbas apei demokratiją Lietuvoje. Turint omenyje tai, jog demokratija yra liaudies valdžia, taip – šalies valdžia mūsuose  yra renkama demokratiškai. Tačiau kai kalbame apie valdžią vyrauja įvardžiai “Ji”, “Jie”, bet ne “Mes”, “Mūsų”. Kyla klausimas kas yra valstybės šeimininkai mes, piliečiai, ar ties, kas yra valdžioje, t. y. “Jie”? Tiesa, jog demokratijos tradicijų Lietuvoje nėra. Žmonės neįpratę laikyti savęs savo valstybės šeimininkais. Nieko keisto juk pažvelgus į mūsų šalies istoriją regime, jog lietuviai niekada nebuvo valdomi demokratiškai. Žmogaus sąmonėje demokratijos nebuvimą galima pateisinti jos tradicijų nebuvimu. Tačiau tradicijos yra kuriamos. Ar kuriamos jos šiandien? Demokratijos egzistavimas priklauso nuo to ar gerai gyvena visuomenė. “Valstybės nebėra, kai nebėra trijų bendrų visuomeninių sistemų: švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos. ” (filosofas Arvydas Juozaitis). Taigi tai yra trys banginiai, laikantys valstybę. O kartu lemiantys žmonių gyvenimo kokybę, nuo kurios savo ruožtu priklauso domokratijos stabilumas valstybėje. Žvilgtelkime akies krašteliu į kiekvieną iš šų banginių atskirai.
    Švietimas. Kaip jau minėjau šiandien švietimo sistemoje rotacija tarp darbuotojų vyksta lėtai. Senas, dažnai socializmo sužalotas mąstymo būdas niekaip netinka šių dienų veržliam jaunimui. Čia žinios yra svarbiau už gebėjimą jas panaudoti praktikoje. Korumpuota yra universitetų valdžia, kurioje taipogi “sėdi” nomenklatūrininkai. Mokslui, naujoms technologijoms valstybė neskiria deramo dėmesio. Tai skaudu ir atsilieps  ateityje, nes šalis kuri neturi materialinių išteklių, turėtų investuoti  į savo valstybės protus. Turėtų būti stengiamasi išugdyti specialistą, kuris ne tik puikia žinotų teorinę medžiaga, bet ir mokėtų ją pritaikyti praktiškai. tokius žmones reikėtų remti visokeriopai. “1, 3 mlrd. litų - tiek pinigų kasmet verslas skiria valdžiai papirkti („Transparency International“ duomenys). Jei bent pusė šios sumos tektų darbo jėgai ir mokslo tyrimams, Londone lietuvių būtų daug mažiau. ” (Rimvydas Valatka). Valstybė turėtu investuoti į žmogaus išprusimą, žvelgdama į jį  ne tik kaip į būsimą darbininką. Išsilavinusi visuomenė – štai kur gyvybingos tautos pamatai. Mokslas, žinojimas ir kritiškas vertinimas – sėkmingo tautos gyvenimo pagrindas. Ypač tai svarbu, norint, kad valstybėje nevešėtų populizmas ir manipuliavimas žmogumi, nes žinantis žmogus visuomet mokės atsijoti pelus nuo grūdų. Pažvelkime į partijų programas šia tema. “Informacinės ir žinių visuomenės, pagrįstos mokslu ir inovacinėmis technologijomis kūrimas yra socialdemokratų akcentuojamas strateginis Lietuvos uždavinys ir ekonominės plėtotės kryptis.
Žinių visuomenėje išskirtinę reikšmę įgyja žmonių žinios ir kompetencija. Tai tampa esminiu rodikliu mokantis, įgyjant išsilavinimą ir profesiją, dirbant ir kuriant gerovę. ” (Lietuvos socialdemokratų partija)
“Puoselėti „Saulėtekio slėnio“ ir kitus aukštųjų technologijų branduolius (klasterius), juose steigti technologijų perdavimo institutus. Skatinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, keičiant mokslo įstaigų finansavimo tvarką” (Tėvynės sąjunga). Nežinau kas konkrečiai trukdo valdžioje esančioms partijoms įgyvendinti savo programines nuostatas (juk šiandien tiek konservatoriai tiek socialdemokratai iš esmės yra valdžije, nes opozicija remia mažumos vyriausybės darbą). Gal į programines nuostatas numojama ranka, nes žinoma, jog visumenė nėra taip politiškai išprususi, kad prieš rinkimus skaitytų kokias tai ten pratijų programas. Mokslo ir verslo sąjunga, stebint paprasto žmogaus akimis, nevyksta arba vyksta labai vangiai. Visi lyg ir supranta, kad reikia, bet... taigi idealioje valstybėje verlsas ir mokslas dirbtų petys į petį. Žmogus būtų išsilavinęs ir suprantantis savo vertę valstybėje ir valstybės svarbą jam.
  Antras banginis yra socialinė apsauga. Lietuvoje socialinė žmonių apsauga yra gan trumparegiška, nes žvelgiama ne į tolimą atetį, o pildomi rinkiminiai pažadai. Turint omeny, jog didesnioji Lietuvos gyventojų dalis, o kartu ir rinkėjų dalis, yra pensijinio amžiaus, keliais litais pakelti pensijas ar pašalpas daugiavaikėms šeimoms, kurios dažnai neatitinka pavyzdingos šeimos modelio, yra svarbiau nei vygdyti sistemingą ir subalamsuota socialinę politiką, užtikrinančia ilgalaikę žmonių gerovę. Tačiau tokių pažadų partijų programose apstu, tad vilties pokyčiams maža. Valstybė turėtų žvelgti kiek tolėliau į ateitį planuodama savo socialinę politiką. Galbūt verčiau reikėtų pasvarstyti ar kelti pensijas geriau, užuot verčiau rėmus pavyzdžiui švietimą, informacines tcnologijas, kurie skatintų vastybės vystymąsi.
Pagaliau socialinė apsauga. mano idealioje valstybėje Europoje ji būtų viena iš kokybiškiausių ir pavyzdinių ir ji nebūtų paskutinėje vietoje. Tai viena aktualiausių valstybės sferų – natūralu, juk tai viena svarbiausių temų ir kiekvienam žmogui.  Tad aukšti atlyginimai čia turėtų būti tiek aukšti, kad baigęs medicinos studijas nenorėtum vykti dirbti į užsienį. Sveikatos apsaugos sfera yra viena korumpuočiausių vietų nūdienos mūsų valstybėje. Manau jauni darbuotojai ir aukštos algos “nuimtų” šį valstybę kankinatį sopulį. Kartu sveikatos apsauga taptų profesionalesnė ir patikimesnė. Dabar tenka išgirsti netgi tokių pasisakymų, jog esą yra bijoma eiti į gydymo įstaigą, nes ten greičiau būsi nugydytas negu pagydytas.
    Teisingumas šlubuoja ir ne vien sveikatos apsaugoje. Kadangi valstybėje išsikerojusi korupcija, dažnai taikomi dvigubi įsatymai, jie yra apeinami. Mano manymu, idealios valstybės vizijoje  korupcija būtų sumažinta iki tokio lygio, jog ji netrikdytų valstybės funkcionavimo. Čia velgi svarbus yra švietimas, nes išsilavinęs žmogus žinotų, jog atlyginimas vokelyje pirmiausia kenkia jam pačiam, nes ateity jis negaus socialinių garantijų, žmogus žinotų, jog negalima sostinės meru rinkti “abonentų”, politikai suprastų, jog skaidri politika tai ne tik savo žmonių pasitikėjimas valdžia, bet ir užsienio investicijos. Galop visuomenė be korupcijos – tai nauda kiekvienam, nes žmogui nereikėtų gydytojui duoti kyšio kad šis atliktų savo kaip biudžetinės organizacijos tarnautojo pareigas. Be to visuomet yra galimybė, jog kas nors už tave gali pasiūlyti daugiau. Teisingumo nebuvimas arba jo iškraipymas dėl korupcijos ar taikant dvigubus įstatymus, menkina žmonių pasitikėjimą valstybe, jos kaip visuotiniu susitarimu įkurtos valdžios, užtikrinančios kiekvieno žmogaus gerovę, autoritetą. Kai susvyruoja valstybės autoritetas, susvyruoja ir kiekvieno žmogaus gerbūvis, nes valstybė - tai kiekvienas jos pilietis.
Štai mano nuomone tos blogybės, kurios nesuderinamos su klestinčios ir stiprios valstbės vizija. Kiekviena kartą kai kalbu apie Lietuvą, žinau, jog ta žemę, kuria bėgiojau būdamas mažas, tas miestas, kuriame užaugau, tie žmonės, kuriuos pažinau, man yra brangūs. Žinau, jog man patinka dainuoti lietuviškai, žinau jog nėra kitos tokios tautos, kurią mylėčiau taip stipriai kaip savąją, žinau, jog nėra nieko skanesnio kaip duona pagaminta iš lietuviško grūdo. Žinau jog niekur nerasiu tokių miškų ir klonių kaip čia Lietuvoj, žinau kad šitie lietūs ir darganos įaugę į mane. Žinau, kad mano tauta darbšti ir Airijoj lietuvius ne šiajp sau giria už jų darbštumą. Galop žinau, kad čia noriu gyvent, sukurt šeimą ir pasent. Kai manęs klausiate ar tu patriotas? Taip. Kai klausia kodėl, juk čia nieko gero? Aš žinau jog, pakolkas tai nėra tai ko tikuosi, kalbėdamas apie gerą gyvenimą ir stiprią savo valstybę. Pavadinkime tai liga, kuria mes sergame. Mums dar reikia suprasti, kad patys esame atsakingi už savo valstybę ir save pačius. Mums dar reikia suvokti demokratijos atneštą laisvės skonį. Ne, tai nėra teisė daryti ka noriu, tai ne anarchija. Esame laisvi fiziškai. Tačiau tikrai laisvi tapsime tik tada, kai mokėsime įsakyti patys sau. Štai kur slypi tikroji demokratijos esmė. Kai mokėsime nebijoti savęs ir savo galių, tuomet nebus neišmintingų sprendimų, tuomet pagaliau pasieksime klestinčią ir tvirtą valstybę, ir savo vaikus auginsime be baimės dėl jų ateities. Taigi tokia yra mano vizija, vizija pirmiausia stiprios ir tvirtos tautos, pažangios ir demokratiškos, o kartu ir harmoningos valstybės, kurioje kiekvienas jaučiasi saugiai ir laimingai.