iš ciklo „Pokalbiai“

(... ir teatleidžia Oscar Wilde man už šią avantiūrą)

Vieną iš tų vakarų, kai aptingusios garų gijos grakščiai besirangydamos kilo nuo kavos puodelių ir tirpo restorano lankytojų šurmulyje bei porceliano indų ciksėjime, aš vėl leidausi į pokalbį:
- Gyventi yra menas.
- Galbūt, bet menas niekada nėra gyvenimas, - kaip visada, savimi pasitikintis Lordas Henris, tarsi patvirtindamas savo žodžių svarumą, gracingai kilstelėjo kavos puodelį, nutraukdamas vilnijančią giją ir, suvilgęs lūpas, tęsė. – Menas yra tobulas, o gyvenimas - per toli nuo jo, kad nors pakraštėliu prisiliestų prie idealybės.

Nutilau, nes visada atsakymas turi būti vertas pašnekovo.
- Bet menas negali atsirasti iš niekur. Jį sukuria žmogus, remdamasis savo jausmais,
protu - gyvenimu.
- Ak, koks susireikšminimas žmogui manyti, kad jis sukūrė meną. Pastarasis yra senesnis ir platesnis už bet kokias žemiškas pažiūras, suvokimą ar gyvenimą. – Kavos puodelis grįžo ant stalo ir gijos vėl ėmė pamažu rangytis. – Žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją. Mes praradom abstraktų grožio pojūtį.

Privalėjau sutikti, nes kūriniai, nors ir siejasi su kūrėju, nėra dienoraščiai ar tiesioginiai jo gyvenimo atspindžiai. Pasaulis dažnai tą pamiršta. Štai ir Doriano Grėjaus portretas buvo jaunuolio, o ne dailininko sielos veidrodis.

- Galbūt atskleisti meną, o kūrėją paslėpti – meno tikslas?
Aš kalbėjau Lordo Henrio mintimis. Jis šyptelėjo, o aš, užmiršusi prisiliesti prie savo kavos,  tęsiau pokalbį:
- Jei gyvenimas, būdamas toks netobulas, nėra menas, kaip kūriniuose atsiranda grožis?          Juk menininkas geba jį sukurti?..   
- Taip, bet negaliu pateisinti tos pragaištingos jėgos, kuri suteikė žmogui pačią nuostabiausią galią,  - apdovanojo išrinktuosius talentu – gebėjimu kurti grožį, - dėstė savo numonę Lordas Henris. – Tačiau tikrieji menininkai kuria tai, kas gražu ir netiesa, nes tai – tikrasis meno tikslas, nes tik būdamas paslaptimi jis išlieka žavus. 

Tą vakarą supratau, kad žmonija į save pernelyg rimtai žiūri. Susireikšminimas – prigimta pasaulio nuodėmė.

- Tikroji meno mokykla – ne Gyvenimas, o Menas, – reziumavo Lordas Henris.
- Iš dulkės gimęs, dulke virsi, - tyliai pratariau. – Visa prasideda ir baigiasi tuo pačiu.

Didingiausi reiškiniai – kaip feniksai – miršta virsdami pelenais, bet iš pelenų prisikelia, nes egzistuoja savyje ir savimi, todėl yra paženklinti nenutrūkstama būtimi.

.... Ir driekėsi prieblandoje balsvos gijos, vieną iš tų vakarų, kai aš mąsčiau, klausiau ir buvau išklausyta, vieną iš tų vakarų, kai aš... gyvenau
.