Fosilija

Sena ferma, stogas lyg išlūžęs rėtis – vos keli sutrūniję balkiai; sienos, apaugusios samanom – iš didžiulių akmenų.
Ropščiamės su Tanu, kiekvienas sau, rankos pirštinėtos, kimbam į akmenis, kojos truputį virpa.
Tanas įsitempęs, neatsilieka.

–    Čia buvo tvartas, – šūkteli.
–    Iš kur žinai? Argi ne dar viena ferma? – klausiu.
–    Ne, – švokščia Tanas, – sienos iš akmenų, tvartas, ne ferma.
–    Manai, fermos – tik iš plytų?
–    Turbūt, – vos girdžiu jį, pavargo.

Rausvi didžiuliai akmenys, mes kariamės ant jų, lipam.
Ropščiamės ant sienos viršaus. Pilvais į akmenis. Užsikariam, permetam kojas į kitą pusę.

–  Tanai, matai tą didžiulį akmenį priešingam kampe? – dusdama iš nuovargio tariu.
–  Ir ką? – klausia Tanas. – Ten daug akmenų.
–  Daug akmenų, apsimetančių vienu dideliu.

Tanas, išpūtęs rausvus žandus, žvilgčioja, šypso – tokio guvaus jo seniai nemačiau.
Užsikoręs ant sienos, rąžosi – iškelia rankas į viršų, išriečia nugarą – it katė ant medžio šakos.

–  Ar žinai, kad čia ne akmenys? – klausia besirąžydamas.
–  Ne, – vėl ką nors išsigalvoja, manau sau.
–  Tai rieduliai, – sako ramiu balsu.
–  Rieduliai, – tikiu juo.


Kartą muziejuje mačiau fosiliją. Suakmenėjęs vabzdys.
Kaulelių, kriauklelių kontūrai akmenyje. Yra, bet nėra. Jau seniai nėra – likę tik kontūrai.

–  Aš du kartus skendau, – sako Tanas, kai mes pasiekiame didžiulį vandenį. Negaliu pakęsti, kai jis taip kalba.
–  Nutilk, Tanai, – sakau jam, – tylėk, nepasakok.

Nesakyk nieko, čia ne kontūrai, ne kokia fosilija, Tanai, čia mūsų namas, kalva, dvi senos apgriuvusios fermos,
beveik visiškai nugriuvęs tvartas akmeninėm sienom ir didelis vanduo netoliese. Ir tu.
Nefosilija.