manifestas

Mėgstu kabliataškį.

Po jo - antrąjį dėmenį,
nė kiek nesusijusį
su pirmuoju.
Tačiau nemėgstu šalutinio.
To, kur būna sakinio gale.
Nes paskutiniai žodžiai -
visų blogiausi, ir sako
juos dažnai blogi.

ir tu tari juos

Dar labiau mėgstu
pamiršti skyrybženklius.
Anie primena tvorą,
nevaldančią grafitti
vertybių nuosavybės teise.

Nepaišau anų. Vien dėl to,
kad nerandu tvorų - skyrybos
labirinto sudėtinių dalių.
Ir nerimuoju eilių, neverdu
                              eilėdaros.

Vis nepajėgiu sudėti
mokslo, mylinčio žodį,
ir proceso, kurių ne kurių
išdidžiai šaukiamo kūryba.

kaži kodėl tu tai gali

Todėl užsirakinu palėpėje.
Vien ji yra žinojimo garantas:
būtajį kartinį slepiu joje.

O tu ir tos medetkos,
susigūžusios po pėdom -
tik gležna metafora,
kurią jau greitai užpustys
negailestingas vėjas,
atjojęs ežero sprandu.