Paladinas (4 ištrauka iš romano)

Turiu spėti pirmas, pagalvojo Tomas lėkdamas automobiliu, turiu nulėkti greičiau už farus, nes jie manęs neprileis.
Žiurkės automobilis, daugiau negu dvigubai viršydamas miestelyje leistiną greitį, lėkė Gemo namų link. Pro šonus skriejo namai. Tamsūs langai bei mėnulis, kuris kartkartėmis išnirdavo iš po debesų atrodė, kad vis seka Tomą. Žiurkė prilėtino greitį, kai išvydo pareigūnų automobilį įvažiuojant į Gemo Nausėdos kiemą. Po velnių, nusikeikė mintyse Tomas, nespėjau!
Žiurkė įvažiavo į kiemą ir sustojo prie Manto mašinos. Kiek palūkuriavęs išlipo.
- Labas vakaras, pareigūnai, - prabilo Tomas.
- Sveikas. Ar mes Gemo Nausėdos namuose? – sutrikęs policininkas prabilo išlipęs iš automobilio.
- Taip, – Žiurkė linktelėjo.
- Tada gerai, – išlipo ir antrasis pareigūnas, bet tą akimirką iš Gemo namų išėjo Mantas.
- Sveiki, pareigūnai, – Mantas po pasisveikinimo pažvelgė į Tomą, lyg stebėtųsi ką jis čia darąs. - Labas, Tomai.
- Mantai... – žiurkė nutilo ir leido policininkui šnekėti.
- Ponai pareigūnai, aš esu Mantas ir važiuodamas pro šalį išgirdau šūvius, kai atvažiavau, jau nebespėjau.
- Ar reikia mūsų pagalbos?
- Ne, dėkui, – Mantas vėl pažvelgė į Tomą ir nusišypsojo. – Mano nuovada susitvarkys.
- Tai... – Tomui pasidarė kažkas keista.
Staiga pareigūnų iš Šilutės automobilyje pasigirdo šiurkštus moteriškas balsas.
- Šeštasis automobili?!
- Klausau, – pribėgo antrasis policininkas. – Galite kalbėti, Vida.
- Ar jau atvykote?
- Taip.
- Mergina minėjo, kad jam stipriai tvojo per galvą gesintuvu, – balsas sklido tyliai ir Mantas nieko negirdėjo.
- Supratome, bet mūsų jau nebereikia. Manau, kad mes jau grįžtam, - pasakęs vyras dar kartą pažvelgė į Mantą ir šiek tiek nusistebėjo.
Manto plaukai iš nugaros buvo sutepti krauju. Ant vieno peties nuo plaukų varvėjo kraujas. Staiga pareigūnas nuspaudė racijos mygtuką ir prabilo:
- Vida, o gal ir liekam. Jaučiu, kad tai man padės pakilti karjeros laiptais.
- Tik nepersistenk kaip aną kartą.
- Gerai, mergaite.
Signalas nutrūko ir pareigūnas išlipo iš automobilio, o po to nupėdino prie savo partnerio.
- Tai sakote, kad važiavote pro šalį?
- Ne, – Mantas išdidžiai sustiprino savo intonaciją. – Kaip geras miestelio pareigūnas, aš važinėjausi po Švėkšną ir stebėjau, kad niekas nedrumstų komendanto valandos, o išgirdęs šūvius patraukiau čia, bet...
- Supratau, – nusišypsojo pareigūnas, kuris kalbėjosi su Vida, ir nuleido ranką prie ginklo dėklo.
Staiga supypsėjo Tomo telefonas. Tai buvo signalas, kad vyrukas gavo laišką elektroniniu paštu. Žiurkė šiek tiek atsitraukė ir atsirėmęs į Manto mašinos kapotą pajuto, kad ji visiškai šalta. Ji šalta! Mašina šalta, o jis viską skiedžia apie savo važinėjimąsi per komendanto valandą, Tomas pažvelgė į pareigūno akis ir suprato, kad jis nutuokia tą patį. Staiga.
- Pone Mantai, pakelkite rankas ir uždėkite jas ant galvos! – sušuko antrasis pareigūnas, kuris kalbėjosi su Vida.
- Ką darai, Juozai! – sutriko partneris.
- Greičiau, Mantai, nenorėk, kad aš šaučiau! – Juozas rankose laikė tvirtai revolverį. – O tu, Arvydai, patikėk manimi.
- Kaip galiu! Atsimeni paskutinį sykį, kai sakei, jog parduotuvėje yra plėšikas.
- Mantai! – galiausiai žudikas pakluso. – Prašau, dėl Dievo meilės, patikėk. Man pranešė Vida, kad mergina gyvenanti šalimais Nausėdų namo užpuolikui trenkė per galvą, Mantas kraujuoja, be to...
- Jo mašina visiškai šalta! – sušuko Tomas ir išvydo rūstų Manto žvilgsnį, kuris ir skelbė, kad tu dar pasigailėsi.
- Gerai, Mantai gulkis! Ant žemės! – sušuko Juozas ir pradėjo pamažu artintis.
- ... – Arvydas kiek pagalvojęs sušuko, - Po velnių, gal tu ir teisus!
- Žinoma, kad jis teisus! – sušuko Tomas. – Mantai, niekše, ką padarei Karinai?
- Nieko, – išlemeno žudikas.
- Nieko, – pakartojo Žiurkė. – Tada ką tu padarei?
- ... – Mantas tylėjo ir palengva atsiklaupė ant žemės.
- Gulkis! – sušuko Arvydas ir išsitraukė antrankius.
Kai žudikas atsigulė, staigiai ant jo rankų užšoko antrankiai, o tada jis buvo nuvestas į automobilį. Tomas džiaugėsi, kad turėjo galimybę įbėgti į namą ir išvysti tai, ko iki šiol niekada nebuvo matęs. Tai buvo kraupus vaizdas, o dar baisiau, kad tai jo geriausio draugo tėvai, bet tai jam buvo patys karščiausi faktai, kuriuos jis mato pirmas. Žiurkė žinojo, kad visi miestelio gyventojai būtų norėję tai pamatyti, bet likimas leido tik jam pirmam. Dabar jis jautėsi, kaip slaptos tarnybos pareigūnas. Jis galėjo viską nufotografuoti telefonu ir šią naktį jo interneto tinklalapyje reitingai šoktels. Gal kiek savanaudiška draugo atžvilgiu, bet žiurkė buvo toks ir niekas to nepakeis. Kai Tomas įsikišo į kišenę telefoną, į vidų įėjo Juozas.
- Tik nieko neliesk! – užriaumojo jis.
- Supratau.
- Aš radau! – sušuko Arvydas. – Manau, kad Kariną!
Tomas su Juozu nuskubėjo balso link ir išvydo merginą, gulinčią ant žolyno. Ji nereagavo į vyro balsus.
- Kaip manai, kas jai? – paklausė Tomas.
- Nežinau, bet tuojau iškviesiu greitąją pagalbą, – pasakė Juozas ir patraukė link savo automobilio.
Žiurkė pažvelgė į mėnulį, kuris buvo tik kampelį išsikišęs iš po debesies. Slepiesi nuo tokių kraupių dalykų? -  mintyse pagalvojo Žiurkė.