Paveika

  Dukra klojo gelsvo popieriaus lakštus man po kojomis – lapas dengė lapą, parketas virto popieriniu ledu. Ėjau į priekį tiesdama žaizdotas kojas. Kur prieš akimirką stovėjo pėda, dabar ten lieka kraujo krešulys. Girdžiu tik tyliai kuždant minią, ji skiriasi, suteikdama man kelią. Į miestą atkeliavo pranašas, - kužda iš ikonų nužengusios moterys. Jis pranašas ir išvaduotojas, - veblena luošiai ir sielos ubagai. Rankas į mane tiesia raupsuotieji ir akliai.
  Tada nubundu. Nuo nuogo pilvo nukrenta pigus romanas, tauškiantis apie Dievo sūnaus žemiškąjį gyvenimą ir palikuonis. Kaukia arbatinis. Prie lovos tįso neplautomis kojinėmis dvokiantis šuva. Balto vilnonio kilimo viduryje išsiskėtusi katė atlieka švarinimosi ritualą. Lyžt kairėn, lyžt dešinėn, lyžt per vidurį.
- Papjauk, - sukuždu šuniui, - papjauk, kad grobai ištikštų.
  Šuva paspokso į mane traiškanotom akim ir plačiai atvėręs žabtus nusižiovauja. Puvėsių kvapas pasklinda po kambarį. Net katei šlykštu. Susirinkusi savo regalijas ji nešdinasi į virtuvę, kur vis dar kaukia nepribaigtas arbatinis. Išvaduoju jį iš kančių. Užgesinu kankinančias liepsnas. Atvėrusi šaldytuvo baltas duris išimu gabalą žalios mėsos ir numetu aplink besitrinantiems savo žvėrims. Katinas ir šuo, ėdantys kiaulės gabalą – metaforiškas vaizdas, užklupęs mane pačiame šeimininkiškos buities bokšte – virtuvėje. Keistas žodis, veikiausiai kilęs nuo veiksmažodžio „virti“, tik bėda bėda, mano virtuvėje jau seniai niekas nėra viręs. Nebent tik kaukęs. Taip kaukia tik jis – arbatinis. Keistas ir šis žodis, veikiausiai kilęs nuo daiktavardžio „arbata“, tik bėda bėda, arbatos niekas tame arbatinyje nei verda, nei pliko, nei geria. Žvėrys urgzdami ir šnypšdami keliauja su gabalu į kambarį. Pasitiekia jį ant balto vilnonio kilimo, pačiame vidury, ir taršo. Reikėtų tai nupiešti. Bet niekas mano kambary nepiešia, reikia bent nufotografuoti. Tai aš galiu. Iš šūsnies nuotraukų ištraukiu mažą geltoną plastmasinį foto aparatėlį. Jis nebijo vandens. Narsuolis. Taigi čiumpu jį abejomis rankomis, nusitaikau ir šaunu. Blykstė pažyra į šviesos šipulius, išlaksto erdvėje, o žvėrys, taršantys gyvulį, lieka įamžinti. Aš pamiršiu, vaizdinys dings, bet vaizdas liks. Štai šitame mažame kvadratėlyje.
  Šlepsiu į vonią. Šviesa čia raudona. Daug plonų raištelių, metalinių skardelių, buteliukų – stiklinių ir ne. Raišteliai taip susiraizgę, kad akimirką, apsupta raudonos šviesos ir metalinių skardelių bei žnyplių aplinkos, pasijuntu lyg viduriuose. Štai atkimšiu kamštį ir pasileis kažkieno vidurių turinys, užkimšiu ir vėl bus tvarka. Regiu save veidrodyje ir netikiu – kokia raudonveidė ten taip įdėmiai spokso. Ji tokia pat apšliurusi kaip ir aš. Vargšelė, regis, ji pateko į kažkieno vidurius, operuojamus vidurius. Ištrauk kamštį, - kuždu jai, - pamatysi, kas nutiks.
  Girdžiu, kaip šuo pjauna katę. Ištikimas jis, tik lėto mąstymo. Girdžiu, kaip katė pjauna šunį. Anarchistė ji – nežino, kad valdžia priklauso stipresniesiems. Vėl kaukia arbatinis. Kas jį įjungė? Girdžiu žingsnius. Dvikojo padaro. Ak, taip, su manimi gyvena žmogus. Jis kitoks negu aš – jis didelis, plaukuotas ir juodu su  šunimi turi labai panašų kvapą.
- Ką ten veiki? – girdžiu jo griežtą balsą.
- Stebiu operaciją, - atsakau, nieko nelaukusi.
- Kur?
- Iš vidaus.
- Lįsk lauk. Aš noriu praustis, - jis kalba dar labiau suveržtu balsu.
- Ištrauk kamštį.
  Jis bando išlaužti duris. Juokdarys. Lįsk pro skylutę, - noriu jam pasufleruoti. Pro tą pačią, kurią ką tik laižė katė. Durys atsidaro, raudona šviesa ištrūksta lauk, o žmogus, gyvenantis su manimi ir toks panašus į šunį, įsiveržia vidun. Jis beveik nuogas, dėl to dar panašesnis į žvėrį.
- Kodėl tu kiekvieną rytą taip darai? - klausia atveržtu balsu.
- Ne kiekvieną. Būna rytų, kai aš nenubundu.
  Žmogus nieko nesako. Paima mane ant rankų. Neša siauru koridoriumi  baltų medinių durų link. Pastumia jas klubu. Šviesus kambarys, plati balta lova ir likusi mieguista šiluma. Žmogus paguldo mane į baltus patalus, užkloja ir apkamšo. Liepia miegoti tol, kol sugrįš. Aš tai galiu, tik paprašau atnešti man knygą apie Dievo sūnų.
  Girdžiu tolstančius žingsnius. Tuomet tyla. Šuo pjauna katę, katė pjauna šunį, žmogus šaukia, tuomet muša šunį, griebia už pakarpos katę. Abu žvėrys kaukia. Girdžiu artėjančius žingsnius. Atsiveria baltos medinės durys.
- Ar tu davei jiems kiaulienos gabalą?
- Kiauliena - nešvari mėsa, - girdžiu sklindant tai iš mano burnos.
- Štai tavo knyga, - sako staiga nuliūdęs žmogus. Jis tiesia man juodais viršeliais įvilktą knygą, matau, kad tai ne ta, kurią skaičiau kambaryje. Nieko nesakau. Paimu ją, regiu užrašą, bylojantį, jog tai Dievo žodis.
- Tiks, - sakau sau. Verčiuosi ant šono. Papurenu pagalvę ir atverčiu knygą. Akys merkiasi ir aš vėl regiu savo pavainikę dukrą. Ji kloja gelsvo popieriaus lakštus man po kojomis – lapas dengia lapą, parketas virsta popieriniu ledu. Einu į priekį tiesdama gleivėmis aplipusias kojas. Kur prieš akimirką stovėjo pėda, dabar ten lieka kraujo krešulys. Sakau jiems „Aš ką tik iš vidurių. Ką tik atgimiau pro skylutę“. Girdžiu tik tyliai murmant minią, ji skiriasi, suteikdama man kelią. Į miestą atkeliavo pranašas, - kužda iš ikonų nužengusios moterys. Jis pranašas ir išvaduotojas, - veblena luošiai ir sielos ubagai. Rankas į mane tiesia raupsuotieji ir akliai.