Dedikuota Menotyrai

Vidutinio amžiaus vyras stebėjo barokišką kūną. Torsas buvo vos aptrauktas klasikinio Kanovos stiliaus drobe. „Avangardinis grįžimas prie paleolitinių venerų“, - godžiai pamąstė vyras. Iš tiesų, jei ne dieviškai nugludinti apvalumai – moteris atrodytų kaip antrarūšė ledynmečio kopija.
              Minčių stygai nelauktai nutrūkus, stebėtoji sužaidė su šviesa: pasisukiojo dirbtinoje saulėje ir atsukus galvą mirktelėjo stebėtojui, tarsi tik jie vieni du ir tebūtų salėje. Buvo matyti, kad vyro kakta labai susijaudino – visa tapo nusėta permatomais lašais. Moteris, turėdama negražią šypseną, artinosi, besibraudama per marmuro imitacijas, prie susijaudinusiojo. „Jai tiktų būti be galvos, visai kaip tinka ir Samotrakės Nikei“, - dar spėjo sudėlioti mintis vyriškis.
              Priplaukiusioji, kaip galingas laivas – nimfa, geidulingai sustingo nenatūralioje kontraposto pozoje, nors jai aiškiai atrodė, kad ši poza viena įprasčiausių. Vyro rankos nevalingai pradėjo nervintis ir sulindo į kišenes, matyt ieškojo, kur pasislėpti. Liežuvis tinginiavo ir vos tesugebėjo apsiversti savo šiltoje ir minkštoje valdoje – burnoje.
              - Žinote, Milo Venera turėjo plokščią pilvą, - pasibaisėdamas šiaip ne taip pradėjo pokalbį vyras.
              Moteris nieko nesupratus įmantriai išlenkė antakius. Vyro akys, liežuvio pasekėjos, nukrypo prie moters pilvo iškilumų: patyrinėti plokštumų, plastikos santykių, matyt.
              - Jūsų rokailė dailiai persišviečia per šitą keistą muarą, - mažai trūko iki sumikčiojimo. Vyriškiui dažnai taip nutinka, bet kaltininkai – nervai: liežuvis dažnai nesusišneka su jais. O gal dabar nervai sutriko dėl netikėtų pasąmonei gašlių vaizdų.
              Moteris tik išraudo ryškia Marso raudonumo spalva, kakta ėmė žaliuoti, žandai galiausiai tapo nusėti mėlynomis dėmėmis, medžiaga, dengusi kūną, pajuodavo, akių duobės gilėjo, ko tapo visai tuščios, plaukai, kaip išpešiotos drobės siūlai, pradėjo kristi žemyn ir galiausiai visas vaizdas ėmė skilinėti ir trupinėti – viskas nyksta...
              Vyras mėšlungiškai krūptelėjo, paliestas svetimos rankos.
              - Ar Jums viskas gerai? – jauna nepažįstamoji, vilkinti juodą uniformą, atkišo vyriškiui tobulai iškrakmolytą nosinaitę, - žinote, mūsų galerija jau už dešimties minučių užsidarys, - mašinaliai nusišypsojus tarė ir garsiai kaukšėdama dingo iš paveikslais perkimštos salės.
              Vyras tuščiai spoksojo į paveikslą, amžiams įkalintą aukso rėmuose. Po kelių minučių jau judėjo link išėjimo. Jis net neprisiminė paveikslo autoriaus ir pavadinimo.