Chronologininkas

„Išaušo naujas rytas. Nors dar saulė tik bando ropštis mūrinių ir blokinių kalvų paviršiais, aš jau įjungiu gyvybės garantuotą ir precizišką jos skleidėją – televizorių. Mano jaunystėje daug labiau buvo gerbiami radijo aparatai, tačiau šiomis dienomis svarbiau matyti nei girdėti. Mano šešių dioptrijų akiniai puikiai atlieka šią funkciją. Taigi, kaip suprasti galima – be televizoriaus ir akinių aš nė žingsnio.
        Reikia prisistatyti. Esu nei homoseksualinių mažumų narys, nors ši žodį nelabai gerai suprantu, bet kažkada priklausiau vienai profesinei sąjungai, nesu taip pat nei ateistas ar musulmonas. Esu Lietuvos Respublikos pensininkas. Gaunu bazinę pensiją. To man pilnai pakanka, kad žinočiau viską apie savo kaimynus. Kaip dabar visi mėgsta sakyti „mano hobis“. Turiu keturiolikos metų taksą, kurį vedžioju reguliariai pietų pertraukų ir masinio grįžimo iš darbo metu. Tokiu laiku mane dažniausiai užklumpa pačios gražiausios, žaviausios ir subtiliausios akimirkos. Turiu gerą atmintį, nors ir dažnai pamirštu, kaip atrodė dešimtoji ar penkioliktoji dama, iškulniuojanti vidurnaktį iš kaimyno Juozaičio buto. Mėgstu fiksuoti ir „katalogizuoti“ įvairius svarbius įvykius: kada ateina paštininkas su slapta siunta, kada grįžta namo jaunieji Petraičiai, kur atostogauja ponia Nijolė. Esu tikras mūsų mūrinės bendruomenės chronologininkas! Žinoma, dar nesu tinkamai įvertintas, bet visi pasižymėję pradžioje būna nelabai mėgstami. Net neabejoju, kad pripažinimo diena artėja! “
          Vienintelis monologo klausytojas – televizorius – garsiai šnypštė. Ir nesuprasi, kokias emocijas jis norėjo pamėgdžioti. Tai, matyt, tebuvo abejingumas – pati dažniausia ir gryniausia žmonijos būsenos diagnozė. Žinoma, ji būdinga ne tik žmonėms, bet ir jų „palikuoniui“ šnypščiančiam televizoriui.