Requiem Seneliui Šalčiui arba kodėl man nepatinka Kalėdos

Gerai pamenu Kalėdas, kuomet buvau dar žalias pyplys, kuris rankove trynė ūsą, išgirdęs: “Ko šįmet prašysim Senelio, a? ” Tai buvo toks metas, kada mano jauna širdis labai troško to paslaptingo, ne itin gerai suvokiamo, jaudinančio gruodžio vakaro iš dvidešimt ketvirtosios į dvidešimt penktąją. Jam ruošdavomės labai atsakingai: kadangi Kalėdas švęsdavome kaime, su seneliu eidavome į mišką eglutės, o parėję, puošdavome ją dar sovietinių laikų žaisliukais ir girliandomis. Kokie žaisliukai buvo visai nesvarbu – jie labai gražiai žėrėjo, ir buvo visai nesvarbu, kaip storas Senis gali į trobą įlįst per kaminą. Užtekdavo fakto, kad jis “yra”, kad ateis. Valgydavome ir tada be Dievo mieros, bet tai nebuvo pagrindinis šventės akcentas. O vien ko verti buvo senelės „kleckai“ - čia tau ne maksimos kalėdinis šlamštas. Tai buvo toks beprotiškai fantastiškai nuoširdus ir tyras netikrų stebuklų metas. O ir sniego tada buvę daugiau. Labai daug kuo tikėjau.
   
    O kokios Kalėdos yra dabar? Pirmas niūrus faktas, jog To mielo seneliuko, lipančio pro kaminą vidun į tavo namą, nėra. (O gal yra? Gal yra, tik namai be kaminų šiais laikais. Pro kur įeisi, kai kaminų nėra, o durys koduotos!). Taigi kaip čia lauksi tų stebuklų, kuriuos (bent jau man) iš dalies Senelis ir įprasmina. Tarkim negi dabar palikinėsi pieno ir sausainių Seneliu, kai žinai, jog jo nėra.
    Gerai, pagaliau subręskim ir tarkim, jog suagusiųjų širdyse neplaka vaikiškos stebuklų išsiilgusios širdys. Taip suaugusieji yra subrendę, jie paistalais netiki. Pažvelkim į kalėdas brandžiu žvilgsniu. Ką gi matome? Pensininkams, tai dar kažkiek siejasi su religija. Kad ir kaip bebūtų keista, mano galva, jų švenčiamos Kalėdos yra tikriausios (kalbu tik apie suaugusiuosius), nes jie išlaikę tradicijas, kurios švenčių metu sukuria jaukią ir šventišką atmosferą. Čia gyvi visokie švenčių žaidimai, būrimai, senukai visada turi ką papasakoti. Čia įdomiau už patį naujausią filmą iš holivudo arba rusų estrados princų ir princesių koncertą per TV. Lyg būtų ir šaunu, bet... tarkim, ar daug jaunuolių mielai vyktų švęsti Kalėdas į kaimą savo noru?
    Jei mūsų seneliai dar ir nutuokia kažką apie Kalėdų dvasią, Tai kalbant apie mūsų tėvų amžiaus grupės žmones  mano darosi graudu ir liūdna. Asocialam tai dar viena proga prisipampt. Kadangi daug Lietuvos sūnų ir dukterų iš to gero gyvenimo mūsuose yra emigravę - tai ši šventė įgyja šeimos susiėjimo aureolę. Bet tai vienintelis, bent kiek realesnis pagrindas džiaugtis, nes visa kita tėra tik labai paviršutiniškas šios šventės suvokimas. Tuomet ir penkių litų našlaičiams negaila, nes juk Kalėdos, o ir sąžinė prieš save patį bent kiek nurimsta. Tereikia penkių arba dešimt litų - nelyg indulgencijos.. Tačiau geriausiai šios šventės suvokimą iliustruoja maistu nukrauti stalai (patiekalų turi būti dvylika, bet kodėl abejoju ar domimasi). Gal tai galima būtu paaiškinti psichologija? Žmonės visuomet skundžiasi prastu gyvenimu. Galbūt, kai stalas pilnas ir apkrautas, žmonės psichologiškai jaučiasi geriau, tuomet ir skųstis nėra kuom.  Labai gaila, bet stalas čia nustelbia jaukumą, šilumą, viską, ko negalima taip paprastai imti ir sudėti ant jo.

    Kai stalas ir girliandos tampa pirminiu šventės akcentu tada ir prasideda kučiukų pirkimas prekybos centruose, plastmasinės eglutės (kas mano manymu yra tiesiog šventvagiška, nes nieko nėra nešventiškiau už šventišką plastiko gabalą) ir pan. Savo ruožtu tai įsuka kitą baisų monstrą - komerciją, kuri iš mūsų tuštybės, būdama besieliu padaru, „kala“ pinigus. Senelį atstos Akropolis, per Kalėdas dar rodys Harį Poterį, dar pavalgyt, išgert ir ko daugiau bereik! Pasaką tau atstos fantasmagoriškos vitrinos ir prekystaliai. Čia rasi visko ir raudonskruostį senelį ir elnius, duos dar ir nykštukų. Galvą duodu nukirst, jei kas ne prekybos centre pamatytų aštuoniasdešimties metų vyrą ilga pražilusia barzda, juodais batais ir radonu paltu preitų pažvelgęs pašaipiu ir niūriu žvilgsniu- mat dar vienas išsišokėlis.
    Man nepatinka Kalėdos už pinigus. Liūdna ir Kalėdų seneliui giedu requiem, nes jį nustelbia tas, iš prekybos centrų, kurio skruostai labiau įraudę. Ir vis dėlto jei šiandien manęs kas paklaustų ko šįmet prašysim Kalėdų senelio, atsakyčiau - Kalėdų, nes noriu stebuklo. Iškapočiau jam ir kaminą tegu tik jis nebūtų tas iš „IKI“ ar „Maximos“.