aukštyn laives

kambaryje vienintelė burna į dangų
stogu kai bilda atrodo šneka
apie laivus pakeistusius kryptis
burėmis į dugną it plūgais šlapiais
dirvoj tarpvagio nepaliekant žliugsi
apie žuvis virš grimzlių skriejančias
kaip nuo jų žvynų neatsispindi tinklas
giesmės pilnas blaškosi obels šakose
įkliuvęs paukštis apie nuskendusias
duonkepiuos vyrų moteris žiopčioja
pasaulyje vienintele burna į burną
vientelę mainant surūgusią į suartą
kai speigas lipa žvynuotas palaukėn
į peleką panašia vagos ketera virš ižo
išsižadėjus akėčių nykščių nutveriant
dar obels šaką prie žemės krentančią
tuščiu lizdo ošimu dygsniuotą ar voro siūlu
iki pirmų šalnų lyg moterys laukiančią
ir po paskutinio prakaito į lizdus riekės
rieškučiomis pilnomis nuovargio negrįžtančių