Vilhelmas Stradivarijus Penktasis buvo mano vyras

Tada sėdėjau ant motinos kelių
Ir iš kiniškų degtukų dėliojau
Spragtuko tragediją
Kai atėjai.
Mano gyvenimai atsirasdavo ir dingdavo
Bet tu pasilikai su visam.
O aš apsimečiau mirusia.

Neatsmenu kaip tavo paltas
Atsidūrė mano spintoje.
Žmonės tai vadina iki gyvenimo galo
O man labiau patinka tai laikyti
„Kol mirtis mus išskirs“
Maniau, kad tąkart pasivažinėsim
Švediškais automobiliais
Po to kaip įprasta
pradės snigti
Karas
Potvynis
Žako Širako gimtadienis - -

Tada pasaulio pabaiga
Ir kūdikių nebus.

Bet tu pasilikai,
O jei pati tave palikdavau.
Kaskart atrasdavai mane iš naujo
Ten pat ant motinos kelių.
Ir taip penkerius metus

Galbūt dėl to vestuvių dieną praradau
septintą savo gyvenimą
Galbūt tai mus suartino
O gal ten buvo tik medaus pyrago sirupas

Planavau pirkti barsuką
Dabar stebiu tavo
Arogantiškas blakstienas
Ir svajoju kada nors padegti
Tuos rudus batus
Kuriuos kinų vaikai
Gamino svajodami apie gerenį rytojų
O tu su jais šokdavai mazurką
Po mano langais

Nemoku megzti
Bet galiu išvirti
Provansišką žuvies troškinį
Ir užpilti jį tau ant galvos.
Kam ta neapykanta
Juk myliu tave vieną
Nieko daugiau
Ta proga pasodinsiu medį
Ir įkelsiu į jį tavo šunį
Bus gauruota meksikietiška gegutė
Juk išvažiuoji
Tai bus kas vakarais pasuokia
Kokia balta mano rankų oda

Sakai nebekovoji su vėjo malūnais
Todėl nepyk jei terasoj
Nerasi savo žirgo ir Sančos
Prasidėjo karas ir juos visus
Priverstinai surinko
Hitleriui
Į armiją
Musoliniui
Į Italiją
Vieną supakavo Širakui
Kitą išsiuntė į Gruziją
Vieną palikau komodos
Apatiniam stalčiuj - -
Jei kartais persigalvotum.

Metai bėga
O tu vis dar įsivaizduoji kad esi Cezaris
Ir viską ką dėl tavęs jaučiu
Jaučiu kad Romoje būti galėjai

Ta proga pasodinsiu medį
Vieną dieną pati ten įlipsiu
Pražysiu jei negrįši
Jei grįši
Iš laimės mirsiu
Kaip meksikietiška gegutė