„Meilė pikta tik tada, kai jos trūksta“ K. Vojtyla

Kai aš skaičiau K. Vojtylos kūrinį  „Priešais juvelyro parduotuvę“, buvau priverstas susimąstyti apie meilę. Dažniausiai bėgu nuo šios temos, nes ji man nesuprantama, bet dabar, dabar viską matau kitaip. Nežinau, kodėl taip yra, bet galiu drąsiai išsakyti savo mintis ir emocijas.
„Ateitis priklauso nuo meilės“... Auksiniai Karolio Vojtylos žodžiai, bet kas ta meilė? Juk šiais laikais žodis „meilė“ vartojamas visur: reklamose, dainose, ant perkamų prekių etikečių, drabužių, netgi ant sienų. Kodėl taip yra? Viskas paprasta: šiuolaikinis jaunimas nevertina tyrų jausmų, toks žodis kaip „meilė“ jiems nieko nebereiškia. K. Vojtyla rašė: „Meilė - tai ne patogumai. Apima visą žmogų. Turi atlaikyti visą jo svorį. Ir svorį viso likimo“. Bet šiuolaikinio jaunimo pasaulyje viską valdo aistra, susižavėjimas, geismas. Juokingiausia tai, kad jauni žmonės, vos trumpam susižavėję ir pavergti aistros, pradeda šaukti, kad myli. Bet ar tai meilė? Ne. Tai menkas vėjo gūsis lyginant su meile, kuri išties pavergia širdį tyrumu ir šilta šviesa, bet kai ji pajuntama ir staiga pradeda jos trūkti arba ji dingsta, tada meilę žmogaus širdyje pakeičia pyktis ir nerimas. Nesvarbu, ar tas žmogus yra paprastas, užsisvajojęs romantikas, žvelgiantis į žvaigždes ir mylintis karšta širdimi, ar tai šiuolaikinis jaunuolis, kuriam meilė tėra „trumpas sijonėlis“ ir aistra, ar tai būtų žmogus, kuris myli, bet bando tam priešintis (būna tokių), bet kuriuo atveju pyktis pradeda valdyti širdį. Kartais tai baigiasi labai tragiškai, o kartais, bet retai, sustiprina meilę, jei ji yra tikra, nes pykdamas žmogus tik kursto šį dangišką jausmą kaip vėjas kursto rusenančias žarijas.
Meilė neatsiejama nuo širdies, nes būtent joje ji gimsta, bet aš kalbu ne apie tą kumščio dydžio raumenuką, plakantį krūtinėje, mano manymu, širdis yra beribis sielos veidrodis, kurį galima skirstyti į tris dalis: tikėjimą, viltį ir, žinoma, - meilę. Sudaužius bent dvi šio veidrodžio dalis, neišvengiamai subyra ir trečia, o norint viską atkurti, reikia labai daug laiko. O žmonės turi tokią „galią“- daužyti kitų širdis, ir, deja, jie neįvertina, kokią nepataisomą žalą padaro tiems, kurie tiki jausmais, nori mylėti ir paslapčia tikisi, kad ateityje išgirs iš mylimojo lūpų panašius į šiuos „Ar sutinki drauge eiti per gyvenimą? “  K. Vojtylos žodžius.
Štai viena mergina, kuri buvo įskaudinta, nes jos meilė liko be atsako, kažkada man pasakė: “Meilė - tai tik kaukė skausmui, kuris lengviau galėtų patekti į mūsų širdis“. Taip kalba žmogus, kuris jau nebetiki tyros ir šiltos meilės egzistavimu, ir blogiausia, kad toks požiūris yra kupinas pykčio ir skausmo, o visa tai gali amžiams atšaldyti jausmus ir niekada nebeįsileisti tikrosios palaimos į savo širdęlę - meilės. Kūrinyje „Priešais juvelyro parduotuvę“ yra nepaprasta mintis: „Ar tiesa ne tai, ką labiausiai jauti? “ Juk jei žmogaus jausmas yra labai stiprus, nesvarbu, ar tai pagieža, pyktis ar meilė, žmogus bus įsitikinęs savo teisumu ir tuo vadovausis.
Šiais laikais jaunimas nebevertina didžiausios Dievo dovanos - gyvenimo, o nelaiminga arba pikta meilė, kai jos trūksta, dažniausiai būna pretekstas nutraukti savo gyvybės siūlą. Deja, bet tai tiesa. Nevykusi ir nesuvokta meilė, nors dažniau tai tebūna susižavėjimas arba aistros blykstelėjimas, stumteli jauną žmogų į savižudybę. Tai yra baisiausia, kas gali nutikti. Juk jaunas žmogus (įskaudintas ir apdegintas meilės liepsnų) nesugeba blaiviai apmąstyti šio kraupaus žingsnio tik todėl, kad visi jausmai buvo nukreipti tarsi upės srovė į vieną pusę, ir kai jausmai liko be atsako, prarandama viltis ir pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Tada nebeieškoma atramos, kuri galėtų būti rasta tikėjime, o neriama stačia galva mirčiai į glėbį. Tokiu atveju nepagalvojama apie šeimą, draugus, artimus žmones. Gaila, bet tai yra realybė. Atrodo, viską gali atiduoti, kad tik turėtum šansą apsaugoti žmogų nuo šio beprasmiško žingsnio, deja,  apsaugoti jo nepavyktų. Mylėti reikia ne akimis, o širdimi ir siela, tada meilė trunka ne akimirką, o amžinybę.
Romantika... Romantika, tai meilės apsiaustas, kuris kaitina meilės liepsną. Gaila, kad šiais laikais jau nebemadinga grožėtis besileidžiančia saule, žvelgti į žvaigždėtą dangų, dovanoti rožes, išsakyti jausmus, žvelgiant į akis. Visa tai pasikeitė. Gal todėl meilė ir yra tokia pikta ir nesuprantama? Saulėlydžius pakeitė triukšmingi naktiniai klubai, rožes - brangūs ir šalti niekučiai dėžutėse, atvirus ir jausmingus pokalbius pakeitė trumposios žinutės telefone. Graudu į tai žiūrėti. Dabar net vestuvinius žiedus žmonės užsisako kuo gražesnius, pamiršdami, kad: „Auksinių žiedų svoris - tai ne metalo svoris, bet žmogaus asmenybių svoris, kiekvieno atskirai ir abiejų drauge“. Labai gaila, kad santuokos sakramentas bažnyčioje prarado vertę, žinoma, ne visiems. Dabar daugumai žmonių tai tik formalumas. Gal meilė pikta, nes ji nespėja subręsti ir jai trūksta romantikos?
Kalbant apie meilę, jos pyktį ir trūkumą, neįmanoma aplenkti vienos temos- nekaltybė. Skubotą norą aklai įsimylėti šiais laikais lemia vienas kvailas jaunimo troškimas: kuo greičiau prarasti skaistybę. Dabartinis jaunimas laikosi tokios nuomonės, kad kuo greičiau prarandi nekaltybę, tuo tu esi labiau suaugęs ir geresnis už kitus. Šis keistokas mąstymas vyrauja daugiausia tarp vaikinų, todėl tokie norai kartais baigiasi labai liūdnai- atimama nekaltybė iš tų merginų, kurios ją brangina. Išprievartavimas yra vienas baisiausių nusikaltimų, galinčių nutikti žmogaus gyvenime. Juk dažnai per televizijos laidas matome prievartą patyrusių žmonių išpažintis, kurios panašios tuo, kad išprievartavimą patyrusios merginos daugiau nebenori žiūrėti į priešingos lyties pusę, o ką jau kalbėti apie meilę. Deja, labai opi problema yra ta,  kad jaunimas (dabartinis) vadovaujasi „bandos jausmu“, kitaip tariant, „jei mano draugai prarado skaistybę, aš irgi turiu tai padaryti, nes kitaip nepritapsiu prie visų ir būsiu atstumtas“. Taip mąstant meilei nebelieka vietos, o jeigu meilė ir ruseno širdyje, deja, tokiu atveju meilė pradeda silpti ir virsti geismu, kuris sukuria pyktį, o pykčiu bandoma įgyvendinti beprasmį tikslą. Savo skaistybę reikia branginti, o neskubėti su ja atsisveikinti, nes gali daug kas nukentėti dėl šio neapdairaus žingsnio.
Meilė- tai stipriausias jausmas žmogaus širdyje ir reikia jį puoselėti bei branginti. Juk jei visų žmonių širdys būtų kupinos tyros meilės, pasaulyje nebekiltų karų, žmonės padėtų vieni kitiems, o nesidžiaugtų kitų nelaimėmis. Utopia... Reikia neskubėti mylėti, juk šis jausmas ateina nekviestas ir jo neįmanoma išprašyti lauk. Žmonėms netrūktų meilės, jei vis gerbtų vieni kitus, gal tada nebereikėtų pykti ir skubėti? Dievo dovana - gyvenimas. Gyvenimo dovana - meilė. Mylėkime iš pirmo žvilgsnio, bet tegul tas žvilgsnis būna iš širdies.