ištrauka iš senelio dienoraščių, arba kaip rutina pražudo meilę...

Ištrauka iš mano senelio, Wasilijaus Gribojedovo dienoraščio

          …“Wasia, judinkis, nauja partija atvažiavo, tuojau štabeliuot reikės... “- pro pravertas duris rikteli grandinis Valentinas. Sumaigau nedarūkytą papirosą ir įmetu į tuščią „kilkės pomidorų padaže“ skardinę. Nieko nesakau, bet turbūt teks kada Valentinui įkrėsti šiek tiek pagarbos, ir priminti kas čia vadovauja paradui. Labai nemėgstu nepagarbių kreipinių iš laipsniu gerokai žemesnių atmatų.. Pacypausi man rytoj, bliade tardymo kameroj- tyliai pagalvoju ir nusišypsau...
            Kaip ir kasdien, prieš atlikdamas savo pareigas, atsistoju, permetu keletą kartų mintyse čekisto nuostatus, nusibraukiu maisto trupinius nuo munduro, ir pasičiupęs savo pagrindinį darbo įrankį- automatą PPŠ, pajudu durų link. Sušikta, pilka kasdienybė. Lauke jau girdisi aimanos ir klyksmai. Tikriausiai „klientūrą“ tiesiai iš izoliatoriaus atvežė. Kažkoks menkysta, turbūt sunkvežimio vairuotojas, atiduota man pagarbą ir pakiša krovinio važtaraštį. Bodėdamasis peržvelgiu- dvidešimt keturi nuteistieji, iš kurių dvidešimt du nuteisti sušaudyti, o likę du perduodami tolesniam tardymui. Pasirašau ir einu mestelt akį į šios dienos siuntą. Kaip ir visada, visiškai nieko ypatingo. Keletas senių provincijos mokytojų, o likusieji jauni debilai-„kaimo aktyvistai lituanistai“. Sutramdau pasišlykštėjimą ir padalinu keletą įsakymų dar neapsiplunksnavusiems konvojaus palydos kareiviūkščiams. Nuteistieji staigiai sutikrinami, išrikiuojami ir buožių smūgiais palydimi į vidinį kiemą.
      „Galima rodyti iniciatyvą, bet jokiu būdų niekas neturi pamatyti pasitenkinimo šiuo darbu. Mūsų tėvynei žudikai nereikalingi, o reikalingi pareigą atliekantys kariai“- pamenu kalbėjo karininkų mokykloje išpurtęs politrukas. Koks dar gali būti pasitenkinimas tokia rutina ir nuobodybe, jei ne privilegijos ir padori alga- jau senai būčiau nusispjovęs į tokius darbus. Na ką, tuojau teks pradėti, atsidūstų, ir pats patraukiu paskui nuteistųjų vorą.
      Viskas kaip ir kiekvieną eilinę dieną, nei vieno kiek įdomesnio personažo- tie patys krauju išgleizoti veidai, tos pačios bukos, vedamų skersti avinų akys. Staiga mano rytinius apmąstymus nutraukia riksmas. Kažkokia pagyvenus boba išlekia iš tvarkingai surikiuotos eilės ir klykdama pasileidžia link manęs. Prisipažinsiu, tai mane nustebino kaip reikiant, ir netgi šiek tiek išgąsdino. Pasimetu, tačiau savisaugos instinktas greitai pažadina. Senė  parvirsta į purvyną, susidūrusi su netikėta kliūtimi- mano automato buože. Aimanos, verksmai, kažkoks neaiškus burbuliavimas bedante burna, ir atsisukęs pamatau kaip nuteistųjų rikiuotė iškriko, kaliniai sustoję įsispoksojo į mane. Žvilgsniuose jautėsi nebylūs kaltinimai, gal netgi pasipiktinimas. To jau perdaug. „ Ko įsispitrijot, gnydos? Ko čia stypsot? Dar neaišku- jus veda sušaudyt, ir turėtumėt man už šią paslaugą batus laižyt. O gal norit atgal į izoliatorių prakeikti išgamos? Supūt  po truputį prišiktam rūsį? To jūs norit? Greitai galiu suderint... “ užrinku ant tų atmatų bandos.
        Griežtas tonas, ir automatas rankose greitai padaro savo, ir kolona pajuda toliau. „ Karšta širdis, šaltas protas, švarios rankos“- vėl mintyse pakartoju čekisto nuostatus kad nusiraminčiau. Na ir dienelė, kažkokia provincijos inteligentė sušiko nuotaiką visai dienai. Nesusivaldau ir apspardau eilinį geltonsnapį konvojaus kareiviūkštį, atskubėjusį nutempti tos velnio bobos, kuri vis dar voliojosi purvyne. Prakeiktas veltėdis, kur jis tuo metu spoksojo- o jei ta boba kokį peilį pasislėpus buvo, galėjo ir papjaut...
        Stebiu, kaip visi išrikiuojami priešais sieną, surišamos rankos už nugarų. Galvos nuolankiai nuleistos, nutilo jau verkšlenimai- visiška absoliuti tyla. Pagaliau pasigirsta ilgai lauktas trakštelėjimas- į senuką kulkosvaidį įdedama šovinių juosta ir pertraukiama spyna. Kiek užsitęsusi serija ir kūnai vienas po kito sukniumba. Prisidegu papirosą, atsidūstu. Liko dar du darbai: kontrolinis šūvis, mano pareiga ir privilegija sutikrinti ar egzekucija atlikta iki galo, ir tas prakeiktas popierizmas...
<... >
        „... dienos likvidacija įvykdyta be incidentų. “ Parašau datą, pasirašau- Viskas. Darbas kaip darbas, neblogai apmokamas, fiziškai nesekina, tik kad nuobodus labai, o kaip sakoma- rutina greit pražudo meilę, netgi meilę pareigoms...

1951m birželio 27